Tegyvuoja ribos! Trečiųjų (antrųjų, ketvirtųjų, penktųjų) metų krizės gidas

Kas yra trečiųjų metų krizė ir kam reikalingos ribos

Kad būtų paprasčiau diskutuoti toliau, pirmiausia apsibrėžkime kas tai yra ribos vaikų aklėjime. Aš šias ribas apibūdinčiau labai paprastai – kiek mes leidžiame savo vaikui. Ribos yra tiesiog būtinos tiek vaikams, tiek tėveliams. Būtent ribos apsaugo tėvelius nuo pačių nemaloniausių vaiko auginimo momentų – zyzimo, isterijų, kitaip tariant, nuo to, dėl ko tam tikrą vaiko gyvenimo tarpsnį vadiname krize. Nors visai neseniai esu skaičiusi vienos specialistės nuomonę, kad jokių krizių nėra, kad tai tik netinkamo tėvelių elgesio su vaikais padarinys. Tikrai su tuo nesutikčiau (kad ir kaip dabar madinga dėl visko kas tik blogai apkaltinti tėvus). Man labiau priimtinas klasikinis psichologų požiūris, kad trečiųjų metų krizė yra visiškai normalus vaiko raidos etapas, kai vaikas atsiskiria nuo mamos ir bando įtvirtinti savo savarankiškumą bei suprasti savo elgesio ribas. Taigi, remiantis šiuo apibrėžimu, rodos, elementaru, kad kai bus nustatytos ribos, baigsis ir krizė. O kitaip tariant, krizė tam tikra prasme ir yra ribų nustatymo laikotarpis, taigi jos išvengti nepavyks, o štai palengvinti ir greičiau pabaigti tikrai galima. Tiesa, turbūt dar reikėtų priminti, kad „trečiųjų metų krizė“ labai santykinis pavadinimą, nes ši krizė gali ištikti ir antraisiais ir ketvirtaisiais ir net gi penktaisiais metais.

Tad kam gi vaikams yra reikalingos ribos? Įsivaizduokime, kad atvažiavome į kitą šalį, važiuojame nematyto miesto gatvėmis ir staiga pamatome, kad tame mieste nėra jokių kelio ženklų, jokių šviesoforų, nieko kas padėtų mums susiorientuoti intensyviame didelio nepažįstamo miesto eisme, nežinome kur galima pasukti, kur galima sustoti, kada galima važiuoti per sankryžą, galiausiai pabandžius važiuoti savo nuožiūra, mus sustabdo policininkas ir skiria didžiulę baudą. Visai geras scenarijus košmariškam sapnui, ar ne? Tačiau panašiai šiame pasaulyje jaučiasi mūsų vaikai ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes padėsime jiems susiorientuoti šiame klaidžiame gyvenimo gatvių labirinte. Būtent ribos garantuoja vaikui saugumo jausmą, o saugumas vienas iš pagrindinių ankstyvosios vaikystės poreikių, leidžiantis augti psichologiškai stipriai, pasitikinčiai savimi asmenybei.

Šio straipsnelio tikslas pasidalinti praktiniais patarimais kaip išgyventi ir greičiau užbaigti tą nemalonųjį krizės laikotarpį, kitaip tariant, kaip nubrėžti vaikui ribas. Čia aptarsime ribų nustatymo principus, nuoseklumo svarbą išlaikant ribas, darbą su vaiko emocijomis.

Drausti ar leisti

Kalbant apie ribų nustatymą, pirmasis mano patarimas turbūt bus tikrai gana netipinis: pasistenkime būti kuo mažiau kategoriški kažką drausdami, tokiu būdu pasiliksime laisvę patys valdyti situaciją priklausomai nuo aplinkybių. Pirmas klausimas į kurį turėtumėt sau atsakyti, ko sieksime ir ko pasieksime įvedę vieną ar kitą taisyklę. Taip, yra dalykų, dėl kurių vienareikšmiškai turime būti net gi labai kategoriški, pvz. „mūsų šeimoje nesimušama“, „einant per gatvę privalai duoti ranką“, „negalima nueiti su nepažįstamu žmogumi“, „negalima trukdyti kitiems žmonėms“. Tokios „geležinės“ taisyklės dažniausiai yra susijusios su vaiko saugumu, pamatinėmis šeimos vertybėmis, vaiko integravimu į visuomenę. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kuriuos skubame uždrausti ar neleisti vaikams. Taigi, pirmiausia siūlyčiau prieš pasakant griežtą „ne“, gerai pagalvoti ar tikrai tikslinga ir logiška tai drausti arba neleisti. Mano pačios draudimų-leidimų logika paremta keliais paprastais dėsniais.

Namuose leidžiu labai daug, už namų ribų leidžiu žymiai mažiau, atsižvelgdama pirmiausia į vaiko saugumą, taip pat paisydama aplinkinių interesų. Vaikai puikiai skiria namų aplinką nuo svetimos ir nuosekliai aiškinant, kad kas galima namie, tas negalima svečiuose, teatre, lauke ir t.t. supranta bei priima skirtingus elgesio modelius skirtingose vietose. Pvz., namie drąsiai galima iškraustyti savo drabužėlių stalčių, bet jokiu būdu negalima darinėti jokių stalčių nuėjus į svečius (būna taip, kad svečiuose vaikui pasikėsinus įsisukti į kokį stalčių, šeimininkai draugiškai linksi galvomis, kad galima, nieko blogo nenutiks, tuomet pati stengdamasi neįžeisti paprašau, kad neskatintų vaiko to daryti, tiesiog kad nebūtų sukurtas tokio elgesio precendentas).

Vaiko prašymus dažnai išnaudoju savo derybinėms pozicijoms sutvirtinti „Susitvarkyk žaisliukus, tada kartu pakraustysime mano papuošalų dėžutę“ (iš karto formuluojami veiklos rėmai – papuošalų dėžutė kraustoma kartu su mama), „Nusiplauk rankytes, tada paskanausime uogų“. Tokiu būdu taip pat mokome vaiko labai svarbaus ir gyvenime reikalingo derybų meno.

Nustatant ribas ir drausminant vaikus visgi reikėtų prisiminti, kad vaikai yra vaikai, tad jie ir elgsis kaip vaikai, todėl nereikėtų iš vaiko reikalauti to, ko jis negali įvykdyti, pvz., išsėdėti tris valandas klasikinės muzikos koncerte. Čia juokauju, žinoma, niekam nešautų į galvą vestis vaiko į tokį renginį, bet tas pats galioja ir kitoms situacijoms. Tad kiekvieną kartą prieš kažko reikalaujant reikėtų įvertinti vaiko galimybes tam paklusti pagal amžių, judrumą, gebėjimą susikaupti ir pan.

Stenkimės paaiškinti vaikui dėl ko kažką leidžiame, o kažką draudžiame. Žinoma, paaiškinimai turi atitikti vaiko amžių, bet aiškinkime net ir patiems mažiausiems, vos metukų sulaukusiems. Kai kurie tėveliai mėgsta pasigirti besąlygiškai paklūstančiais vaikais, „pasakiau ir klauso“ džiūgauja jie. Iš tikrųjų aklas paklusnumas jau seniai nebėra vertybė, turint omenyje, kad tai, ką šiuo klausimu „įskiepysime“ vaikui ankstyvojoje vaikystėje, lydės jį visą gyvenimą. Tad aiškinkime vaikui savo sprendimų motyvus ir mokysime juos loginio mąstymo, analizuoti aplinkybes prieš priimant sprendimą, apmąstyti galimas poelgio pasekmes.

Prieš ko nors neleisdama visada susimąstau kas blogo atsitiks, jei leisiu vaikui pasielgti taip kaip jis nori. Kaip jau kalbėjome, kartais draudimai būna akli, „neleidžiu, nes tai pasakiau“, tačiau geriau pagalvojus neatsitiktų nieko tokio, jei leistume vaikui pasielgti pagal jo norą. Tačiau, labai svarbu sprendimą priimti iš karto, ir jokiu būdu nesiblaškyti, nepersigalvoti (o jeigu persigalvojome tai pateikti taip, kad vaikas nepagautų, jog pakeitėme sprendimą) tai yra būti labai nuosekliems, bet apie tai toliau.

Nekintančios taisyklės

„Mamos telefono negalima“ vieną dieną sakau dukrai ir čia pat už tokį neatsargų leptelėjimą mintyse „užvažiuoju“ sau per sprandą. Nes žinau, kad neišvengiamai iškils situacija, kai tą telefoną teks duoti (per ilgą kelionę automobiliu, laukiant kilometrinėje eilėje prie gydytojo kabineto ir pan.) ir ko vertas tuomet bus toks kategoriškas mano pasakymas. Tokiomis „šiandien negalima, rytoj galima“ (arba atvirkščiai) situacijomis smarkiai apsunkiname taikaus susitarimo su vaiku galimybes, nes parodome vaikui, kad taisyklės nėra nekintamos, vadinasi, jas galima sėkmingai pakeisti sau naudinga linkme. Dar didesnė blogybė, jei taisyklė pasikeičia dėl to, kad vaikas, pvz., negavęs trokštamo daikto pradėjo verkti ar, dar blogiau, isterikuoti. Nusileisim vieną kartą ir galim būti tikri, kad įsigijom ilgalaikį abonementą į periodinį voliojimosi ant grindų ir rėkimo šou (čia, žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju, nes kiekvienas vaikas ribas bando pralaužti savais metodais: vienas įkyriai zyzia, kitas graudžiai verkia, trečias garsiai rėkia, ketvirtas krenta ant grindų ir t.t.). Aišku teoriškai kalbėti labai lengva, bet kas susidūrė su tokiais isterija pagrįstais reikalavimais viešoje vietoje, žino, tikrai labai sunku išlikti nuosekliam, nepasiduoti panikai, aplinkinių nuomonės baimei ir dėl šventos ramybės nepaklusti mažojo rėksniuko reikalavimams. Isterijos viešoje vietoje tema reikalauja atskiros gilesnės analizės, tad čia tik apie tai, kas betarpiškai susiję su nagrinėjama tema – nuoseklumu ir ribų nustatymu.

Taigi, nuoseklumas yra bene kertinė tėvelių elgesio norma siekiant, kad auklėjimas duotų norimus rezultatus. Taip pat nuoseklumas yra tiesiog nepamainoma statybinė medžiaga, konstruojant mūsų mažiesiems tvirtas ir saugias ribas. Jei vaikas žinos, kad tėveliams pasakius „ne“ jų sprendimas nesikeis, nepriklausomai nuo jo pastangų išsireikalauti tai, ko nori, jam nebeliks jokio motyvo zirzimui ir verkimui. Tačiau labai svarbu nuosekliai elgtis ne tik konkrečioje situacijoje, bet taip pat stengtis, kad nuoseklumas išliktų ir tai situacijai kartojantis. Todėl, prieš kažką leisdama, įvertinu ar visuomet galėsiu leisti elgtis taip pat – gal ir nieko, jei vaikui pasaulio pažinimo tikslais leisiu pasikuisti bakalėjos spintelėje, bet ar tikrai būsiu nusiteikus kas kartą tvarkytis su išbirusiomis kruopomis, jei vaikui ši veikla patiks ir jis norės vėl ir vėl pasinerti į stebuklingą kruopų pasaulį. Esu labai už tai, kad leisti vaikui pajausti, išbandyti įvairius dalykus, tačiau tuo pačiu visai nesijaučiu blogai, apgalvodama kiek laiko ir energijos tai pareikalaus iš manęs. Žodžiu, esu linkusi į aukso vidurį.

Toliau kalbant apie nuoseklumą, idealu, jei visi suaugę kelia vaikams vienodus reikalavimus. Mažų mažiausiai mamos ir tėčio požiūris turėtų būti suderintas, labai gerai būtų, jei pagrindines taisykles žinotų bei laikytųsi ir kiti vaikui artimi suaugę – seneliai, močiutės, tetos ir pan. Žinoma, ne retai pasitaiko, kad močiutės ir seneliai nenori priimti tėvelių siūlomų taisyklių, jie pratę kitaip, jie žino geriau. Tai nėra gerai, bet visgi nereikėtų iš to daryti tragedijos ir veltis į konfliktines situacijas. Tiesiog vaikui aiškiai nubrėžkite ribą, kad tai, kas galioja pas močiutę ir senelį, negalioja namie. Kaip jau minėjau, vaikai puikiai geba susieti tam tikras taisykles su „veiksmo vieta“ ir greit susigaudys, kad jeigu iš senelio gali gauti saldainį prieš pietus, tai iš mamos tikrai ne. Aišku, tai toli gražu nėra ideali situacija, nes suteikia vaikui daugiau galimybių manipuliuoti, tad tėveliams atsiranda dar viena sunki užduotis suvaldyti tas manipuliacijas, bet tai vėlgi atskira plati tema.

Dar viena labai svarbi ir reikalinga taisyklė susijusi su nuoseklumu – paskutinis kartas yra paskutinis. Ji turi du privalumus. Visų pirma, padeda vaikui palaipsniui nutraukti mėgstamą veiklą. Daugumai vaikų yra sunku paklusti tėvelių reikalavimui iš karto mesti įdomų užsiėmimą ir eiti, pvz., valgyti, dažnai tai lydi audringi protestai ar net ašaros. Todėl, jei nujaučiame, kad vaikas nenorės eiti iš žaidimų aikštelės, atsitraukti nuo žaisliukų ar TV ekrano, visada perspėkime iš anksto: „paskutinį kartą nučiuožiame ir keliausim namo“, „pavartyk dar vieną knygutę ir eisime valgyti“ (jei vaikas visai mažas, galima dar pridurti, kad tai „paskutinė“ knygutė, nes būtent su šiuo žodžiu siejame veiklos keitimo asociaciją), „pažiūrėk paskutinį filmuką ir eisim tvarkytis žaislų“. Tas „paskutinis“ padeda vaikui lengviau persijungti, pabaigti jam malonią veiklą ir pereiti prie kitos. Tačiau, kaip jau parašiau punkto pradžioje, – paskutinis kartas visada turi būti paskutinis. Jeigu nusileisime nors kartą, neišvengsime nuolatinių derybų ateityje. Tas pats pasakytina ir apie „na dabar tai jau tikrai paskutinis kartas“. Jei bus antras paskutinis kartas, tai vaikas tikrai norės ir trečio, ir ketvirto, ir taip toliau. Taigi, antras privalumas – galimybė be pasipriešinimo atitraukti vaiką nuo jam malonios veiklos – suveiks tik tada, jei paskutinio karto kortą naudosime labai nuosekliai.

Duokime laiko išmokti nusiraminti

Stengiuosi nenusileisti, jei vaikas pradeda kažko prašyti verkdamas, o juo labiau isterikuodamas. Kas gyvena mūsų nagrinėjamos krizės laikotarpyje, gerai žino, kad kartais pradedama verkti dar prieš kažko prašant, avansu, taip sakant. Tokius momentus bandau išnaudoti savo naudai, prašau, kad vaikas nusiramintų ir tuomet ramiai paprašytų ko nori. Vieną kitą kartą išbandžius šią taktiką, kartais net juokinga būna, kaip ką tik ašarų upeliais plūdęs vaikas, staiga visiškai nurimsta ir lyg niekur nieko ramiai išdėsto savo prašymą.

Bene sunkiausia būna, kai negali patenkinti tokio prašymo. Sekà – vaikas verkė, nusiramino paprašė, o mama nėra nusiteikusi to prašymo patenkinti, labai tikėtina, baigsis nauja ašarų banga. Ką galima būtų patarti tokioje labai dažnai pasitaikančioje situacijoje. Turbūt pats svarbiausias patarimas – nebijokime vaiko ašarų, juk ir patiems būna skaudu kai negauname to, ko norime, tad leiskime vaikui paliūdėti, atspindėkime jo jausmus „suprantu, kad tau liūdna“. Išmokti suvokti, priimti ir suvaldyti emocijas reikia laiko. Tad krizės laikotarpį galime apibrėžti ne tik kaip ribų nustatymo, bet ir mokymosi suvaldyti emocijas laikotarpį. Šio mokymosi tikslas ne išmokyti nuslopinti neigiamus jausmus, bet išmokti juos „prisijaukinti“, suprasti, kad ašaros, isterikavimas neduos jokio teigiamo efekto, taip pat parodyti, kad tėveliai priima vaiką visokį: ir linksmą, ir piktą, ir laimingą, ir liūdną. Tokiu būdu taip pat užtikriname vaikui saugumo jausmą, kuris, kaip jau minėjau, yra nepaprastai svarbus psichologiškai darnios asmenybės raidai. Štai dar keletas patarimų audringos emocijų raiškos prevencijai. Dar prieš atsakydami vaikui jį pagirkime „tu didelis šaunuolis, kad sugebėjai nusiraminti, tačiau vis tiek negaliu nupirkti tau šio žaisliuko“. Kita taktika iš karto jungti derybinį mechanizmą: „dabar saldainio negalima, bet kadangi tu labai gražiai paprašei, galėsi jį suvalgyti vėliau, kai papietausime“. Dar vienas variantas – kuriam laikui atsitraukti nuo sprendimo. „Aš norėčiau pagalvoti apie tai, ko prašei“. Toks atsitraukimas leidžia nusistovėti vaiko emocijoms, taip pat yra tikimybė, kad mažasis ims ir pamirš ko norėjo, tačiau tai taip pat ir savotiška apgaulė (žinome, kad neleisime, o apsimetame, kad pagalvosime), tad šiuo metodu visgi reikėtų naudotis kuo rečiau. Nors psichologai man pagrasytų pirštu už tokį patarimą, bet visgi labai gera taktika yra dėmesio nukreipimas į kitą vaikui įdomią veiklą. Psichologų nuomone geriau visada reikia vaikui leisti išgyventi neigiamas emocijas nenukreipiant vaiko dėmesio į kitus dalykus. Bet kažkaip įtariu, kad tai patariantys psichologai nebuvo atsidūrę situacijoje, kai neigiamų emocijų lavina mažiuką užgriūva viešoje vietoje, pilnoje „geranoriškų“ praeivių (kaip jau žadėjau, apie tai atskiras straipsnis), tad aš visgi manau, kad emocijų išgyvenimo mokslus geriausia vykdyti ramioje ir saugioje namų aplinkoje, o viešoje vietoje pasitelkti visas įmanomas priemones. Patikėkite, teisingai reaguojant į vaiko emocijas, šis jų sutramdymo laikotarpis netruks ilgai.

Kuo dažniau girkime vaiką, net jeigu jis pakluso po ilgų derybų ar net paašarojimo. „Kaip smagu, kad su tavimi galima susitarti, tu jau toks didelis ir protingas berniukas“. Kuo dažniau girsime, tuo labiau vaikas prisitaikymą prie tėvelių brėžiamų ribų tapatins su savo elgesiu, asmeniniu apsisprendimu.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad visgi ribų nustatymas yra tik vienas iš trečiųjų metų krizės segmentų. Vienas dalykas yra pasiekti, kad vaikas paklustų tėvelių draudimams (riboms), o visai kitas, kad paklustų tėvelių prašymams (reikalavimams). Yra ir daugiau šio laikotarpio problemų pavyzdžiui negatyvaus dėmesio reikalavimas. Bet apie visa tai jau kituose straipsneliuose.