Turbūt nėra tokių tėvelių, kurių besilaukiant antragimio nekamuotų nerimas, kaip gi į naujo šeimos nario atsiradimą reaguos pirmasis vaikas, iki tol buvęs vienturčiu bei gaudavęs visą mamos ir tėvelio meilę bei dėmesį. Labai gaila, kad negaliu įvardinti citatos autoriaus, bet seniai viename žurnale perskaitytas psichologo komentaras apie antrojo vaiko gimimą man pasirodė itin taiklus „Įsivaizduokite, kad jūsų vyras parsiveda į namus kitą moterį ir pasako, kad dabar ji gyvens su jumis, jis ją mylės taip pat kaip jus“. Pagalvokite kaip tuomet jaustumėtės. Štai taip jaučiasi ir vaikai, atsiradus broliui ar sesei.
Iš tiesų, kaip pirmagimis pasitiks mažylį priklauso labai nuo daug ko: nuo paties vaiko charakterio, nuo tėvelių elgesio ir dedamų pastangų, nuo kitų šeimai artimų žmonių elgesio, nuo susiklosčiusių aplinkybių.
Šiame straipsnelyje rasite patarimų iš mano praktikos auginant tris vaikučius kaip vyresniam vaikui (-ams) padėti priimti ir pamilti naujagimį.
Nėštumo laikotarpis
Taigi, pradėsime nuo to momento, kai antrasis (trečiasis, ketvirtasis ir t.t.) mažylis dar tik apsigyvena po mamytės širdele. Visada kyla klausimas, kada šią džiugią naujieną pranešti vyresniam vaikui (vaikams). Čia formulė labai paprasta: kuo vaikas mažesnis, tuo šią naujieną reikėtų pranešti vėliau. Vaiko kantrybė auga lygiagrečiai su juo, tad patiems mažiausiems tiesiog nusibos laukti, kada gi atsiras tas lėliukas ir jie gali tą faktą pradėti suvokti kaip niekada neįvyksiantį, o tai nėra gerai. Patiems mažiausiems labai tinkamas laikas pranešti apie būsimą brolį ir sesę, kai pridėjus ranką prie mamos pilvuko jau galima pajusti mažylį judant. Tiesa, reikia labai stebėti reakciją, nes yra nors ir nedidelė tikimybė, kad vaikas gali nusigąsti, tad labai svarbu aiškiai formuluoti kas vyksta, įdomiai ir vaikui suprantamai pateikti, pvz. „ateik, lėliukas nori su tavimi pasisveikinti“. Turbūt gyvenime nepamiršiu su kokia nuostaba ir susižavėjimu mano vyriausioji dukra reagavo pirmą kartą pajutusi broliuko judesius mano pilvelyje. Nuo to momento praėjo jau nemažai metų, bet karts nuo karto dukra prisimena šią nepakartojamą patirtį „mama, atsimeni kaip aš pirmą kartą pajutau kaip Tomukas juda pilvuke“.
Kitas labai svarbus dalykas belaukiant naujo šeimos nario, be abejo kalbėtis su vaiku, pasakoti kaip viskas bus. Pasakoti nepagražinant ir neperšokant įvykių keliais metais į priekį „su sese bus labai smagu žaisti“, tikrai bus, bet juk pirmiausia bus visai kitaip, tad reikėtų vaiką tam nuteikti, žinoma, labai dramatizuoti, kad „lėliukas visą laiką verks“ irgi nereikėtų, o gal visai tas lėliukas ir neverks. Aš saviškiam pasakodavau, kad į mūsų šeimą ateina lėliukas, kuriam mes padėsim užaugti, pasakojau, kad lėliukui bus labai sunku, nes pradžioje jis negalės nei kalbėti, nei judėti, pasiūlydavau vaikams prigulti ir kelias minutes įsivaizduoti, kad negali nieko pasakyti, negali pajudėti. „Tikrai sunku“ konstatavo po šio eksperimento. Tuomet aiškindavau, kad mažiukas apie tai, kad jam kažko reikia, gali pranešti tik verksmu, bet vėliau pradės kalbėti ir mes galėsime jį be vargo suprasti. Ši taktika labai pasiteisino, nei vienas iš vyresniųjų nėra negatyviai sureagavęs į kūdikio verksmą (kas skaitė mano istoriją „Neramus kūdikis – išgyventi pirmuosius mėnesius“, žino, kad to verksmo buvo tikrai daug).
Jei draugų tarpe yra šeimų turinčių du ar daugiau vaikučių, būtinai panaudokite juos kaip pavyzdį brolių-sesių santykiams iliustruoti, gal tai net gi bus puiki proga pasikviesti seniai matytus draugus į svečius ir po to aptarti su mažuoju, padėti suvokti brolystės/seserystės esmę.
Žinoma, paprasčiau su didesniais vaikučiais, sudėtingiau paruošti vaiką brolio/sesės atėjimui, jei amžiaus skirtumas mažesnis nei dveji metai. Tačiau ir su tokiais mažyčiais reikėtų kalbėtis, kasdienio pasivaikščiojimo metu rodyti sutiktus kūdikėlius ir pasakoti, kad „ir mes turėsim tokį lėliuką ir juo rūpinsimės“.
Dar vienas labai svarbus dalykas – nenutempti į nėštumo galą kitų esminių pokyčių vaiko gyvenime. Išėjimas į darželį, persikraustymas iš tėvų lovos į atskirą ar persikraustymas į savo kambarį, žindymo nutraukimas (jei neplanuojate žindyti tandemu) jokiu būdu neturėtų labai priartėti prie kūdikio gimimo. Optimalu, jei pokyčiai vyktų bent 5-6 mėn. iki broliuko/sesutės gimimo, tai pakankamai saugus „atstumas“, kad vaikas nesusietų šių įvykių su mažylio atsiradimu šeimoje.
Gimdymas
Štai ir paskutinės savaitės iki gimdymo, finišo tiesioji, kuomet metas susiplanuoti kaip viskas vyks. Vienas iš pagrindinių klausimų, kur ir su kuo palikti vyresnįjį vaiką, kol mamytė gimdys ir su naujagimiu bus ligoninėje. Psichologų nuomonė šiuo klausimu vienareikšmiška – jei tik yra galimybė, geriausia, kad vaikas liktų namie su jam artimu asmeniu. Jei vaikas bus išvežtas iš namų ir grįžęs jau ras namuose naujagimį, į jį gali pradėti žiūrėti kaip į uzurpatorių, kuris atsirado, kai jo nebuvo ir užėmė jo vietą. Kuomet vyresnėlis namuose laukia iš ligoninės parvažiuojančios mamos ir mažylio, jis gauna progą kūdikį pasitikti, priimti. Tam tikra prasme tokiu būdu vaikui sudaromas įspūdis, kad jis valdo situaciją. Kitas niuansas – kuomet vaikas lieka namie jis, vienavertus, tiesiogiai dalyvauja įvykių sūkuryje: išlydi mamą į ligoninę arba ryte išgirsta, kad mama išvažiavo, kitavertus, gyvenimas nesikeičia, išlieka įprasta rutina. Prižiūrinčio asmens paprašykite, kad labai nenuklystų nuo įprastinio dienos ritmo, žinoma, tikrai nepakenks, jei nesant mamai vaikas papramogaus, nuveiks ką nors smagaus, tai padės palengvinti neišvengiamai kirbantį nerimą. Visgi, kartais gyvenimas susidėlioja taip, kad neišeina padaryti taip, kad vyresnėlis liktų namuose. Jei atsitiko taip, kad vaiką teko išvežti, būtų labai gerai, jei jis bent jau grįžtų namo anksčiau nei parvažiuos mama su naujagimiu.
Kitas labai svarbus klausimas – ar vestis vaiką lankyti mamos ir naujagimio ligoninėje. Vienareikšmiško atsakymo čia nėra, viskas priklauso nuo daugybės niuansų. Visgi vaikučių iki 2-3 m. nepatarčiau vežti į ligoninę: išsiilgę mamos jie nenorės su ja skirtis ir tas jausmas, kad mama lieka su naujagimiu ir negali važiuoti su juo, gali sukelti ne pačias geriausias asociacijas. Tačiau, visgi, patys tėveliai geriausiai pažįsta savo vaikus ir gali nuspėti jų reakciją ir elgesį, kai reikės atsisveikinti su mama ir keliauti namo. Net ir vyresniems vaikams reikėtų labai aiškiai suformuluoti, kad „važiuojame aplankyti mamos ir brolio, bet paskui mes keliausim namo, o mama dar pasiliks ligoninėje.
Mama grįžta namo
Akimirka, kai naujas gyventojas pirmą kartą peržengia šeimos namų slenkstį, bent man, be galo įsimintina ir brangi. Visgi, jei šeimoje jau auga vyresnėlis, jis turėtų tapti šio įvykio epicentru. Labai gerai, jei mažiuką parsineštų tėvelis, o mama turėtų laisvas rankas iš karto apkabintų ir priglaustų vyresniuką. Tad pirmiausia pasisveikinimas, keletas klausimų kaip vaikui sekėsi, kol nebuvo mamos, o tada jau susipažinimas su mažyliu. Šiaip nesu materialistė, bet dovanėlė vyresnėliui nuo mažojo tikrai nepamaišys. Atsimenu, kaip mano vyresnioji iškėlė egzistencinį klausimą, „o kaip brolis galėjo nupirkti man dovaną“, „aš esu jūsų mamytė ir žinau jūsų norus, pajutau, kad brolis labai nori padovanoti tau suknelę (dukra gavo dovanų išsvajotą princesišką suknytę)“ – toks paaiškinimas puikiausiai tiko. Bet paprastai mažesniems vaikams net nekyla klausimas, kaip ta dovana atsirado, bet, jei tai tikrai trokštamas daiktas, sukelia daug gerų emocijų, tik svarbu neįkyriai užakcentuoti, kad tai brolio/sesės dovana.
Pirmieji mėnesiai
Dėmesys, dėmesys ir dar kartą dėmesys!
Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, vyresniukas, į šeimą atkeliavus naujagimiui, turėtų gauti net gi daugiau dėmesio nei iki tol. Svarbiausias yra pirmasis mėnuo, todėl galimybė tėveliui pasiimti mėnesį atostogų po kūdikio gimimo yra tiesiog aukso vertės. Gerai ir tai, kad net ir potencialiai neramūs kūdikiai, pirmąjį mėnesį, jei tik viskas gerai žindymo srityje, būna palyginus ramūs, daug miega, tad šį pirmąjį mėnesį tiek tėtis, tiek mama turėtų, pagal galimybes, kuo daugiau užsiimti su vyresniuoju. Jeigu mažasis pasirodys besąs neramus nuo pat pirmųjų dienų, tuomet kuo daugiau dėmesio vyresniajam galėtų skirti tėtis. Beje, jei mama iki nėštumo dirbo, tuomet galima būtų neįkyriai užsiminti, kad lėliuko dėka mamai nereikia eiti į darbą. Vaikui vien mamos buvimas šalia, net jei ji užimta kitais reikalais, yra be galo svarbus.
Neišsigąskite regreso
Labai dažnas reiškinys šiuo laikotarpiu – vyresniojo regresas, kai vaikas staiga grįžta vienu ar net keliais žingsniais atgal: vėl reikalauja čiulptuko, ima prašyti, kad tėveliai jį pamaitintų, aprengtų (nors puikiausiai tai moka patys), kai kurie net gi gali pradėti šlapintis ir tuštintis į kelnytes. Jokiu būdu nereikėtų to išsigąsti, tai labai natūrali vaiko reakcija siekiant dėmesio, lygiuojantis į mažiuką, kuris nori nenori yra atsidūręs dėmesio centre. Jokiu būdu nereikėtų vaiko gėdinti. Geriausia strategija tokį dėmesio reikalavimą kompensuoti kitokiu dėmesiu, tinkamu pagal vaiko amžių.
O kaip darželis?
Dar vienas svarbus klausimas – ar atsiradus mažajam leisti vyresnįjį į darželį. Čia vienareikšmiško atsakymo taip pat nėra, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kaip jau minėjau, vyresniojo išėjimas į darželį jokiu būdu neturėtų sutapti su brolio/sesės gimimu. Tad kaip gi elgtis gimus mažajam? Svarbiausias faktorius tai, kaip vaikas jaučiasi darželyje. Jei vaikas jau adaptavosi darželyje ar lanko jį ne pirmus metus, tuomet gal vertėtų nenukrypti nuo įprastos rutinos ir toliau įprastai lankyti darželį. Jei vaikas neseniai pradėjo lankyti darželį ir/ar nespėjo jame adaptuotis, galima pasvarstyti ir kitą variantą. Svarbiausia iš anksto apibrėžti laiką, kiek vaikas neis į darželį, geriausia, turbūt, kol tėtis bus namie. Iš anksto aptarti, kad „dabar visi pabusim namie, o po to tėtis keliaus į darbelį, o tu į savo darbelį – darželį“. Likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos, perspėti, kad netrukus atostogos jau baigsis. Žinoma, vaikui greičiausiai kils klausimas, kodėl gi brolis/sesė lieka namie, tad belieka gražiai paaiškinti, kad tokių mažų į darželį niekas nepriima, toks paaiškinimas susieja mažojo pasilikimą namie su išorine aplinkybe, tad yra gana paveikus. Paaiškinimai „brolis per mažas eiti į darželį“ arba „mama turi pasirūpinti sese“ nėra tokie geri, nes pirmu atveju už situaciją atsakingu tampa mažasis, o antru mama.
Palankynos
Itin svarbus momentas vyresniojo psichologinei savijautai šiuo laikotarpiu ir ateityje – svečiai, ateinantys susipažinti su naujuoju šeimos nariu. Reikia prisiminti, kad anksčiau vyresnysis būdavo svečių dėmesio centre, tad kardinaliai pasikeitusi situacija, gali jį gerokai šokiruoti. Svečiai tikrai neįsižeis, jei mandagiai užsiminsite, kokio elgesio su vyresniu vaiku tikitės. Žinoma, neprašysime, kad svečiai pirkdami dovaną mažiukui nepamirštų ir vyresniojo. Tam atvejui, jei svečiai neturėtų dovanėlės vyresniukui, galima patiems nupirkti ir rezerve turėti įvairių smulkmenų bei, tokiu atveju, svečiams nematant įteikti vaikui, kad nesijaustų nuskriaustas. Užtai galima svečių paprašyti, kad pasidomėtų vaiku, paklaustų kaip jam sekasi, kas naujo jo gyvenime, o neklausinėtų tik apie sesutę/broliuką ypač tokių klausimų kaip „ar myli sesutę?“, „ar džiaugiesi, kad turi brolį?“. Jei norės, tai vaikas ir neklausiamas pasakys pats, papasakos apie kūdikį, tačiau nebus įpareigotas to daryti. Tėveliai taip pat galėtų neapsiriboti vien pasakojimais apie mažylį, o svečiams papasakoti ir apie vyresnįjį vaiką, ypač malonu būti giriamam girdint kitiems žmonėms. Tokios paprastos priemonės puikiai padės užkirsti kelią bereikalingai įtampai.
Vyresniųjų brolių/sesių tipai
Iš esmės pagal santykį su mažuoju broliuku/sesute vyresniukus aš suskirstyčiau į du tipus: „globėjai“ ir „draugai“. Trumpai apie kiekvieną iš jų.
Globėjas
Šie vaikai į mažylį žiūrės kaip į globos objektą, jaus poreikį ir rodys norą juo rūpintis. Paprastai tokie vaikai auginant kūdikį tikra Dievo dovana tėveliams, jei tik šie sugeba atsiliepti į jų įgimtą globėjiškumą. Būtent šie vaikai mielai dalyvaus mažojo priežiūroje atitinkamai pagal amžių padėdami rūpintis kūdikiu. Jie turi įgimtą jausmą kaip elgtis su mažyliu, niekada neatsargiai nepastums, vyresni mokės paimti, panešioti. Tėveliai tiesiog privalo įtraukti šiuos vaikus į mažojo priežiūros procesą. Net ir patiems mažiausiems galima sugalvoti užduotėlių: paduoti, atnešti, palinksminti kūdikį (paprastai šie tarsi užkerėti stebi besimaivantį dičkį, tėveliai tokių magiškų galių neturi). Taigi, kūdikystėje toks vyresniojo ir mažojo santykis yra tikrai labai patogus tėveliams, žinoma, nereikėtų įsijausti ir užkrauti vyresniajam per daug užduočių ir atsakomybės. Visgi vaikams augant reikėtų labai stebėti, kad didžiojo globa nepradėtų „dusinti“ mažiuko. Vyresnysis vaikas kartais tiesiog nepajėgus suprasti, kad augant mažajam auga ir jo savarankiškumo poreikis, bet tėveliams stebint ir atsargiai koreguojant situaciją tai tikrai netaps problema. Kitas pavojus – augdamas mažasis gali tapti pernelyg priklausomas nuo vyresniojo, arba pradėti šį išnaudoti, tad tėvai visada turėtų stebėti ir analizuoti vaikų santykius. Jei vaikams tapus suaugusiais vyresnysis ir toliau žiūrės į brolį/sesę kaip į menkesnį, mažesnių galimybių (o juk jaunėlis gali sėkmingai pasivyti, ar net pralenkti vyresnėlį) arba jaunesnysis ir suaugęs toliau reikalaus, kad vyresnysis juo rūpintųsi ir besąlygiškai padėtų, tai gali tapti visai rimtų nesutarimų priežastimi. Todėl tėvų pareiga šiuo atveju ypač daug dėmesio skirti tarpusavio pagarbos ugdymui, skatinti vyresnįjį suprasti, kad jaunėlis moka ir gali mažiau tik dėl savo amžiaus ir ateityje tai pasikeis, o jaunėlį mokyti gerbti vyresniojo asmeninius poreikius, skatinti problemas spręsti savarankiškai taip pat diegti, kad jis lygiai taip pat gali padėti vyresniajam, juo pasirūpinti. Teisingai auklėjant vaikų santykiai peraugs į tarpusavio pagarba ir rūpesčiu paremtą suaugusių žmonių bendravimą.
Draugas
Šio tipo vaikai į brolį/sesę žiūrės kaip į sau lygų, nesvarbu ar tai naujagimis, ar suaugęs žmogus. Šie vaikai sunkiau suvokia naujagimio/kūdikio bejėgiškumą, nemoka su juo elgtis atsargiai, net ir visai netyčia nieko blogo nenorėdami gali užgauti mažylį, nes tiesiog nesupranta, koks šis trapus. „Draugai“ vargiai ar taps gerais pagalbininkais rūpinantis mažuoju ankstyvoje kūdikystėje, tad jokiu būdu nereikėtų versti to daryti. Kol kūdikis visai mažas, tiesiog reikėtų leisti vyresniajam gyventi jo gyvenimą per daug „nekišant“ kūdikio. Gali atrodyti, kad šis santykių tipas nėra toks geras, kaip prieš tai aprašytas „globėjo“. Anaiptol – vos tik mažajam prakutus vyresnysis gali tapti šauniu žaidimų draugu, sugebančiu net ir vos ropoti pradėjusį brolį/sesę įtraukti į savo sugalvotą žaidimų pasaulį. Šio santykių tipo privalumas, kad laikomas lygiaverčiu mažasis tarsi priverstas greičiau augti, vytis vyresnėlį. Antra vertus, tai gali suformuoti ir rimtą nepilnavertiškumo kompleksą: brolis/sesė į jį žiūrint kaip į lygų, reikalauja iš jo kaip iš lygaus, o juk taip toli gražu nėra, todėl mažasis gali pradėti jaustis blogai, graužtis, kad nesugeba tiek, kiek brolis ar sesė. Taigi, tėvelių pareiga neleisti, kad vaikų santykiai taptų nesveika konkurencija, jokiu būdu nereikėtų skatinti varžymosi, konkuravimo. Paprastai tokie santykiai suaugus perauga į partnerystę paremtą lygiavertiškumu ir lygiateisiškumu. Tėvelių darbas šiuo atveju daugiau dėmesio skirti tarpusavio pagalbos skatinimui, nes iš prigimties to vaikų santykiuose, kuriuos visgi pirmiausia diktuoja vyresnysis, nėra.
Tai tik išgryninti tipai, kurie realiame gyvenime varijuoja, persipina ir turi tik tos šeimos tų vaikų santykiams būdingus bruožus. Beje, tikrai pavojingas šiuo atveju yra stereotipinis mąstymas, tarkim kad vyresnė mergaitė būtinai bus „globėja“, o mažesnio amžiaus skirtumo brolis – „draugas“. Šį stereotipą paneigia net ir mano pačios šeima. Vyriausioji dukra yra „draugo“ tipo, o viduriniukas – „globėjo“. Taigi, niekada nereikėtų susiformuoti išankstinių nuostatų, lūkesčių kaip turėtų elgtis vaikas, o stebėti jo santykį su mažyliu ir pagal tai koks jis yra padėti „susidraugauti“.
O jeigu visgi nepavyksta?
Rodos, viską darėte taip kaip pataria patys protingiausi vadovėliai, bet nepaisant visų pastangų vyresniukas vis tiek rodos nejaučia jokių švelnių jausmų mažiukui arba net demonstruoja atvirą priešiškumą. Tokiu atveju geriausias kelias, suprasti ir priimti vaiko jausmus. Blogiausia būtų gėdinti, „minti ant sąžinės“ – „sesutė tokia miela, o tu jos nemyli“, „toks didelis, o taip elgiesi“. Kad ir kaip tai mums nepatiktų, vaikas turi teisę į neigiamus jausmus. Dar kartą prisiminkite straipsnio pradžioje minėtą palyginimą apie antrąją žmoną ir pabandykite suprasti savo vaiką. Tokiu atveju geriausia, kiek tai įmanoma, leisti vaikams kurį laiką egzistuoti atskirai. Sunkiausia, kai vaikas demonstruoja atvirą agresiją, bet tokiu būdu jis tik reikalauja dėmesio (tai visai nereiškia, kad to dėmesio tėveliai neskiria, tiesiog ir dėmesio poreikis gali būti hiperbolizuotas, tokio neįmanoma patenkinti). Visada gerai atspindėti vaiko jausmus „suprantu, kad tau sunku, suprantu, kad tau pikta, bet aš tave labai labai myliu ir visada būsiu šalia“.
Ypač sudėtinga, kai brolis/sesė atkeliauja per patį taip vadinamos trečiųjų metų krizės laikotarpį (kaip jau rašiau kituose straipsniuose pavadinimas „trečiųjų“ yra sąlyginis, krizė gali įsišėlti ir antraisiais ar ketvirtaisiais metais). Deja, kartais būna tokių situacijų, kai niekas negelbėja, tad belieka iš savo pusės dėti visas pastangas ir tiesiog sukandus dantis išlaukti tą sunkų laikotarpį. Kaip vanduo nugludina net ir aštriausius akmenis, taip tėvelių kantrybė, pastangos ir laikas padės susiklostyti darniems santykiams tarp vaikų. Tiesiog stenkimės atsisakyti stereotipų, nebandykime kurti tokių santykių, kokius būtent mes įsivaizduojame, stebėkime vaikus, jų asmenybes, ieškokime stipriųjų santykių pusių ir jas puoselėkime.