Informacija apie neigiamą ir teigiamą dėmesį vaikų ir tėvų bendravime padarė tikrą revoliuciją mano pačios vaikų auklėjime. Dabar, kai matau, kad kažkas negerai mano ir vaikų santykiuose arba ima kardinaliai netenkinti vienoks ar kitoks vaikų elgesys, pirmiausia pradedu mąstyti ir analizuoti teigiamą ir neigiamą dėmesį mūsų bendravime. Kartais net pačiai nuostabu, kaip pakoregavus teigiamo ir neigiamo dėmesio balansą, išsisprendžia problema, kuri rodos buvo neišsprendžiama. Teigiamo-neigiamo dėmesio analizė labai svarbi dar ir dėl to, kad yra universali bet kuriam amžiaus tarpsniui. Dėmesio korekcija padės bendraujant ir su trečiųjų metų krizę išgyvenančiu mažyliu ir su mokyklinuku ir net su dygliuotu paaugliu. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia apsibrėžkime sąvokas, o apibrėžimai labai paprasti:
Neigiamas dėmesys – viskas, kas mums komunikuojant su vaiku kelia jam neigiamas emocijas. Tai bausmės, barimas, rėkimas, kritika, menkinimas ir pan.
Teigiamas dėmesys – viskas, kas mums komunikuojant su vaiku kelia jam teigiamas emocijas, bendra maloni veikla, pagyros, paskatinimai, pasitikėjimas, empatija ir pan.
Dėmesio vakuumas – dėmesio nerodymas.
Teigiamą dėmesį dar išskirčiau į dvi atskiras kategorijas:
Momentinis teigiamas dėmesys – kai dėmesys yra reakcija į vaiko elgesį (pagiriame gerai pasielgus, užjaučiame, kai nepasiseka)
Nuolatinis (permanentinis) teigiamas dėmesys – kaip kasdien bendraujame, užsiimame su vaiku, pasitikime juo ir pan.
Taigi, neigiamas, teigiamas dėmesys ir dėmesio vakuumas, štai šios pagrindinės dėmesio dedamosios yra būtent tai, kas nulemia mūsų vaikų elgesį ir protingai bei apgalvotai keičiant jų santykį vaikų auklėjime galima labai efektyviai koreguoti vaiko elgesį ir santykius su tėvais. Kaip teigiama psichologinėje literatūroje, dėmesys yra vienas iš pagrindinių ar kitaip vitalinių vaiko poreikių. Kaip ir visi esminiai poreikiai mūsų gyvenime atėję iš pačių žmonijos ištakų, taip ir dėmesio poreikis reikalingas vaikui tam, kad išgyventų. Todėl pasąmoningai vaikas siekia dėmesio visomis išgalėmis, kitaip tariant, pats blogiausias vaikui yra dėmesio vakuumas, kurį jis stengiasi užpildyti visomis išgalėmis. O čia jau viskas lyg ir labai paprasta – kokiu elgesiu vaikui pavyks gauti tėvų dėmesio, toks elgesys ir pasidarys jam būdingas. Pasąmoningai vaikui nėra svarbu, koks tai yra dėmesys: ar teigiamas, ar neigiamas, ir jeigu jis turi dvi alternatyvas: elgiuosi taip ir tėvai mane ignoruoja arba elgiuosi kitaip ir tėvai mane baudžia, bara, kritikuoja, vaikas rinksis būtent tą elgesį, kuris pritraukia dėmesį, šiuo atveju neigiamą.
Na, o dabar apie viską žmonių kalba. Jei jūs galite sutikti su teiginiu, kad jūsų vaikas elgiasi blogai, tenka jį nuolat bausti ir barti, vadinasi jūsų santykiuose įsigalėjo neigiamas dėmesys ir reikia skubiai kažką daryti. Na o receptas yra toks – neigiamas dėmesys turi būti pakeistas teigiamu dėmesiu ir dėmesio vakuumu. Taip taip neapsirikote, nes būtent dėmesio vakuumas padės mums išlaikyti adekvačią reakciją vaikui pasielgus blogai. Bet apie viską iš eilės. Pirmiausia, tai nepradėsiu aiškinti, kad įmanoma visiškai išvengti neigiamo dėmesio. Psichologijos vadovėliuose tai gal ir galima, bet tikrai ne realiame gyvenime. Visų pirma, neigiamas dėmesys yra natūrali mūsų – tėvų – reakcija į tam tikrus vaiko poelgius. Esam ne robotai, turim teisę supykti ir nusiminti bei tai parodyti. Jeigu vaikas tarkim mes žaislą ir užgaus kitą vaiką, natūralu, kad supyksime ir išsigąsime bei atitinkamai sureaguosime į tokį poelgį subardami vaiką. Tai nėra blogai, nes juk tik tėvų reakcijos padeda vaikui suvokti, koks elgesys yra geras, o koks blogas. Nebegerai yra tada, kai pagrindiniu santykių akcentu tampa reakcijos į blogą elgesį. Visų pirma dėl to, kad, kaip jau minėjau, tokiu būdu vaikas gauna neigiamą dėmesį ir tai pajautęs pasąmoningai toliau elgsis taip, kad ir toliau jį gautų. Kitas dalykas, kai vaikas bausmėmis bei barimu mokomas tik kaip nedera elgtis ir per mažai skiriama pastangų parodyti kokio elgesio iš jo tikimasi.
Toliau apžvelgsime teigiamo ir neigiamo dėmesio poveikį pagal vaikų amžių: mažylius, mokyklinukus, paauglius.
Patys mažiausieji (su pavyzdžiais)
Kasdieniai išėjimai į lauką mamai tapo tikru iššūkiu, nes dukra labai negražiai elgiasi su kitais žaidimų aikštelėje sutiktais vaikais: mušasi, žeria į vedą smėlį, atiminėja žaisliukus. Nepadeda niekas: nei aiškinimai, kad taip elgtis negalima, bausmės, grasinimai „jeigu taip elgiesi, tai neisim daugiau į lauką“ (tas labai blogai dar ir dėl to, kad toks grasinimas neįgyvendinamas, tad vaikas ilgainiui pradeda suvokti tokius „pažadus“ kaip melagingus, bet apie tai buvau rašiusi straipsnelyje „Kokių frazių reikėtų vengti auklėjant vaikus“, tad dabar nebesiplėsiu). Taigi, kaip savo elgesio pasekmę mergaitė gauna ištisą glėbį neigiamo dėmesio. O jeigu išbandžius kitokią taktiką? Pirmiausia, suformuluojame ko tikimės iš vaiko: „eime pasivaikščioti, aš žinau, kad tu moki gražiai elgtis su vaikučiais, gal pasiūlysime vaikams pažaisti su tavo žaisliukais, jiems bus labai smagu“. Tokiu būdu ne tik suformuluojame kokio elgesio tikimės, bet ir avansu pagiriame, parodome pasitikėjimą, o pasitikėjimas vaikui labai labai svarbus. Žaidimų aikštelėje, net jei ir toliau mergaitė destruktyviai elgiasi, vis tiek galima pagauti momentą, kada neigiamo elgesio nebus. Tą momentą būtina sugauti ir išnaudoti, net jei tai ir bus 5 min. 2 val. chaose. „Na va, kaip gražiai žaidi, kokia tu šaunuolė, berniukas džiaugiasi, kad nebemėtai į jį smėliuko, didžiuojuosi tavimi“. Didelė teigiamo dėmesio dozė – pagyrimas ir aiškus parodymas, koks elgesys yra pastebimas. Žinoma, gyvenime taip nebūna, kad viskas pasikeistų it mostelėjus burtų lazdele ir tikrai nepakaks vieno pagyrimo, kad destruktyvų elgesį pakeistų konstruktyvus, bet nuosekliai to siekiant ir apdovanojant vaiką teigiamu dėmesiu tikrai turėtų pavykti. Kitas svarbus dalykas šioje situacijoje – mama galėtų duoti ir kitokio teigiamo dėmesio – kurį laiką pasivaikščiojimų metu daugiau žaisti su dukra pati. Bendra veikla bus ne tik labai maloni vaikui, bet ir neleis pasireikšti neigiamam elgesiui. Visgi, kaip minėjau, tėvų reakcija į neigiamą vaiko elgesį turėtų būti adekvati, t.y. jei vaikas pasielgė blogai, tėvai turi jam leisti tai suprasti. Tuomet neigiamą dėmesį galima pabandyti keisti dėmesio vakuumu. Einant ar parėjus namo tiesiog labai trumpai ir aiškiai pasakyti „Mama pikta, nes nuskriaudei berniuką, nenoriu dabar su tavimi kalbėtis“. Tiesa, toks „nesikalbėjimas“ neturėtų trukti ilgai, nes ignoravimas, kaip minėjau, itin skausmingas vaikams, tačiau būtent taip mes parodysime, kad pasielgęs blogai, vaikas negaus jokio dėmesio, tokiu būdu reaguojame į blogą elgesį, bet nesuteikiame vaikui neigiamo dėmesio. Po neilgai trukusio dėmesio vakuumo vėl galima grįžti prie teigiamo dėmesio „Aš tave labai myliu, žinau, kad tu moki gražiai elgtis, ateik stipriai apsikabinsime“. Kita alternatyva – vietoje neigiamo dėmesio, barimo panaudoti vieną iš teigiamo dėmesio elementų – užuojautą „Kaip gaila, kad šį kartą tau nepavyko, bet nenusimink, kitą kartą tikrai pasiseks“. Tiesa, ši schema tiks ne visiems vaikams, nes yra tikimybė, kad blogas elgesys taps priemone teigiamam dėmesiui pritraukti, tad paeksperimentuoti galima, bet reikia stebėti kaip vaikas reaguoja ir elgiasi toliau.
Kitas pavyzdys. Sūnus jau kažin kada „susidraugavo“ su puoduku, puikiai supranta, kad jei nori šlapintis, reikia pasiprašyti, bet kelnytės vis sušlampa ir sušlampa. Mama barasi, stato į kampą, aiškina ir, žinoma, nuolat klausinėja „ar nenori sisiuko?“. Vaikas pasako tvirtą „ne“, o už 5 min. kelnytės jau ir šlapios. Čia pirmiausia reikėtų prisiminti tai, kad net ir išmokę pasiprašyti, kai nori šlapintis, vaikai gali šio poreikio neužfiksuoti, ypač jei yra įsitraukę į įdomią malonią veiklą. Kelnytėms sušlapus vaikas gauna neigiamo dėmesio, tad paskui pasąmoningai šlapias kelnytes naudoja kaip neigiamo dėmesio magnetą. Vėlgi galima išbandyti kitą taktiką. Pirmiausia pasitikėjimas, kuris turėtų būti parodomas ne tik tai išsakant vaikui, bet ir nustojus nuolat klausinėti, ar šis nenori šlapintis. Juk jei nuolat klausinėsime, tai nebesuteikiame vaikui jokios galimybės pasiprašyti ant puoduko pačiam. Taigi, galima pasakyti „tu didelis berniukas, žinau, kad moki pasiprašyti ant puoduko, todėl nebeklausiu tavęs ar nenori sisiuko, žinau, kad tu man pasakysi pats“. Na o tada jau tikėtis momento, kai vaikas nueis į tualetą ir nesušlapins kelnyčių, tuomet girti girti girti. Vėlgi didelė tikimybė, kad „nelaimių“ ir toliau pasitaikys. Tuomet barimą ir bausmes galima keisti ignoravimu, tiesiog tyliai be žodžių padėti vaikui susitvarkyti. Tylos ir barimo kontrastas tikrai padarys vaikui įspūdį. Po nedidelio tylos vakumo, galima pasakyti „man liūdna, kad šį kartą tau nepavyko, bet aš žinau, kad tikrai pavyks“.
Trečiųjų metų krizė ir teigiamas bei neigiamas dėmesys
Trečiųjų (antrųjų, ketvirtųjų, penktųjų) metų krizė – tai laikotarpis, kada yra itin didelis pavojus įsigalėti neigiamam dėmesiui. Vaikas bando ribas (apie tai daugiau straipsnelyje Tegyvuoja ribos!), o tėvai į destruktyvų elgesį, nepaklusnumą, natūralu, reaguoja neigiamu dėmesiu. Tai laikas, kai itin sunku sukaupti jėgas ir atrasti kantrybės neigiamą dėmesį pakeisti teigiamu. Taisyklės čia tos pačios: stenkimės parodyti vaikui kaip jis turi elgtis, koks elgesys yra atlyginamas teigiamu dėmesiu. Net jei tai bus viena akimirka per visą dieną, kai vaikas elgiasi taip, kaip norėtume mes, pagaukime ją, pagirkime vaiką, apkabinkime, pasakykime, kad didžiuojamės ir pasitikim juo. Labai svarbu tokiais momentais neprisiminti blogo elgesio, tai sugadins visą teigiamo dėmesio efektą.
Šiame kriziniame laikotarpyje kartais atsitinka taip, kad vaiko elgesys, rodos, blogas „nuo iki“. Kiekviename žingsnyje jis elgiasi taip, kad tiesiog neįmanoma nesibarti, o visas bendravimas tapo vienu ištisiniu konfliktu. Tokiu atveju patarčiau ramiai atsisėsti ir išskaidyti vaiko elgesį segmentais, identifikuoti konkrečias problemas ir tuomet jau spręsti jas po vieną. Tarkim sudarome tokį sąrašą: vaikas atsikalbinėja, neklauso, nesitvarko, mušasi. Tada jau kiekvieną punktą nagrinėjame atskirai:
Atsikalbinėja, neklauso – pirmasis klausimas turėtų būti „kodėl?“. Ar vaikui nubrėžtos ribos, kokiomis priemonėmis tos ribos brėžiamos; ar esame nuoseklūs; ar nekeliame per didelių reikalavimų; ar suteikiame vaikui pakankamai laisvės pagal jo amžių; kokiais atvejais vaikas paklauso, ką tada darome. Na, ir galiausiai susidarome planą ką darysime, kad problema įšsispręstų: teigiamas dėmesys paklausius, daugiau nuolatinio dėmesio – bendros veiklos su vaiku ir t.t.
Nesitvarko – klausimai: ar buvo formuojami tvarkymosi įgūdžiai (besitvarkant kartu su tėveliais); ar vaiko daiktams yra numatytos vietos (tokio amžiaus vaikas dar nepajėgus nuspręsti kaip ir kur susidėti žaisliukus ir knygeles, jis turi žinoti – ši lentyna mašinytėms, o šis stalčius knygelėms, tai vėl gi įmanoma tik karts nuo karto tvarkantis su tėveliais, kurie apgalvos, parodys, patars, ir galiausiai bendras tvarkymasis kartu vaikui gali įgauti labai malonią asociaciją (jei tuo metu maloniai bendraujama, šnekučiuojamasi, tai labai gera teigiamo dėmesio dozė).
Mušasi – vėl gi labai gerai reikėtų apsvarstyti elgesio priežastis: kodėl vaikas mušasi, jei muša šeimos narius, kaip jie reaguoja, jei muša draugus, kokios būna pasekmės. Visgi, muštynių prevencijai yra turbūt tik viena tikrai patikima priemonė – asmeninis pavyzdys, t.y. šeimoje neturi būti absoliučiai jokio fizinio smurto, net gi paties nekalčiausio pliaukštėlėjimo per užpakalį, tuomet drąsiai bus galima pasakyti „Stop! Mūsų šeimoje nesimušama!” arba paklausti “Kaip tu jaustumeisi, jei aš tau skaudžiai trenkčiau?”
Tai tik maža dalis situacijų pasitaikančių realiame gyvenime. Visų išanalizuoti negalima, bet tikiuosi, kad pateikti pavyzdžiai pagelbės analizuojant asmenines patirtis ir problemas bei sprendžiant jas.
Be pavyzdžių apie didesnius vaikus ir paauglius
Tie, kas turi jau ūgtelėjusius vaikus, turbūt pastebėjo, kad vaikui augant jam vis mažiau reikia tėvelių nuolatinio dėmesio. Žaidimus su tėveliais keičia žaidimai su draugais, knygeles vaikas jau skaito vienas, o ne varto su tėveliais kaip pirmaisiais metais, galiausia jam jau nebereikia elementarios „buitinės“ pagalbos. Žodžiu, jei anksčiau santykiuose vyravo schema, kai vaikas siekė bendros veiklos su tėvais, tai dabar tokios stiprios iniciatyvos iš jo pusės jau nebėra. Tai tikrai labai pavojingas laikotarpis, nes nebejausdami vaiko spaudimo su juo užsiimti tėvai labai lengvai gali įstumti vaiką į dėmesio vakuumą, o jis, juk jau žinome, koks yra pavojingas. Tikimybė, kad atsidūręs naujame jam nepažįstamame ūgtelėjusio vaiko statuse ir nesugalvodamas, kaip gauti teigiamo dėmesio iš tėvų, vaikas pradės elgtis taip, kad gautų neigiamo. Labai blogai, kad dažnai šis laikotarpis sutampa su išėjimu į mokyklą, kas savaime vaikui yra didžiulis pokytis, reikalaujantis daug jėgų adaptacijai. Neretai tėvai labai džiaugiasi tokiu vaiko elgesio pokyčiu: užuot nuolat zyzęs parašydamas pažaisti kartu, jis štai sėdi ir ramiai sau vienas krapštosi su konstruktoriumi. Augantis vaiko savarankiškumas ir besikeičiantis santykis su tėvais yra labai natūralus ir sveikas, bet tėvelių pareiga prisitaikyti prie pasikeitusio vaiko statuso ir sugalvoti, kaip pakeisti nuolatinio dėmesio pobūdį. Jei anksčiau smagu buvo statyti bokštus iš kaladėlių, tai gal dabar bus smagu visa šeima pažaisti sudėtingesnį stalo žaidimą, kuris anksčiau vaikui buvo neįkandamas, žaidimų aikštelės jau „išaugtos“, tad gal pasivaikščiojimus su pasikapstymu smėlio dėžėje pakeisti pasivažinėjimu dviračiais ir pan. Ši informacija rodos elementari ir nėra net apie ką čia kalbėti, bet šios pastraipos tikslas yra tiesiog priversti susimąstyti, kad vaikui augant atvirkščiai proporcingai mažės jo iniciatyva veikti kažką su tėvais, ir jei pirmaisiais metais tokią iniciatyvą rodė būtent vaikas, tai vyresniame amžiuje ją turėtų perimti tėvai, nes kitu atveju natūraliai atsiradęs dėmesio vakuumas pradės traukti neigiamą dėmesį.
Apie paauglystę prašysiu tik labai trumpai. Kodėl? Nes esu pasižadėjusi, kad visa mano pateikiama informacija bus paremta išimtinai asmenine patirtimi, o yra taip, kad su dukra dar tik žengiame į mums naują ir neištirtą paauglystės pasaulį. Visi žinom, kad paauglystė yra turbūt vienas iš kritiškiausių laikotarpių vaiko gyvenime, tad teigiamas dėmesys iš tėvų pusės yra reikalingas kaip oras. Tačiau pastebėjau, kad dažnai nutinka atvirkščiai: bausmės tampa bene pagrindine bendravimo su paaugliu priemone. „Prie kompiuterio negalima“, „Nebegausi planšetės“, „Neleisiu rytoj susitikti su draugais“. Tikrai nesakysiu, kad galima visiškai išvengti bausmių, kaip ir sakiau taip būna tik teoriniuose vadovėliuose, tačiau bausmės paaugliui dar skausmingesnės nei mažesniam vaikui, nes jas jis supranta kaip didelį orumo (kaip jam atrodo, jo jau suaugusio žmogaus) pažeminimą, tad tai turėtų būti labai kraštutinė priemonė. Dar vienas labai svarbus niuansas paauglystėje – nebeveikia dėmesio vakuumo naudojimas vietoje neigiamo dėmesio, nes paauglys dažnai sąmoningai demonstruoja, kad tėvų dėmesys jam yra nereikalingas (nors juk žinome, kad taip nėra). Tad paauglystėje turime labai gerai pasukti galvas ir rasti tuos sąlyčio taškus ir ryšio kanalus, kuriais galėtume transliuoti savo paaugliui teigiamą dėmesį. Pagrindinės taisyklės: kuo mažiau kritikos ir kuo daugiau protingo pasitikėjimo, nes pasitikėjimas yra bene svarbiausia paaugliui teigiamo dėmesio forma. Tiesa, negaliu neaptarti dar vienos klasikinės situacijos paauglystėje. Dažnai girdime „susidėjo su blogų draugų kompanija ir nuo tada jau nebesusitvarkau“. Pabandykime paklausti savęs, kodėl tie draugai yra tokie svarbūs mūsų vaikui, gal jis jų tarpe sulaukia pripažinimo, kurio trūksta namuose, nes vis dar laikome jį mažu vaiku, gal ten juo pasitikima (jei sakome, kad draugų kompanija bloga, tai turbūt ir patikimos užduotys nebus labai geros), o namie demonstruojame jam nepasitikėjimą, gal net nevengiame tokių frazių kaip „ne, nu tu nieko nesugebi“, „jau net šito negali padaryti“, gal draugų kompanijoje jis jaučiasi laisvas, o namie to trūksta – „kokią čia nesąmoningą muziką klausaisi, kaip čia apsirengęs“. Žodžiu, paanalizuokime, ką vaikui duoda bendravimas su draugais ir ko neduodame mes ir, žinoma, kaip tai galėtume pakeisti.