Neramus kūdikis – išgyventi pirmuosius mėnesius

Esu girdėjusi daugybę pasakojimų, kad kai kurie mažyliai pirmaisiais mėnesiais tėveliams būna tikra dovana: tik miega ir valgo, valgo ir miega. Man tokie vaikučiai prilygsta stebuklui, nes maniškiai visi trys pirmaisiais mėnesiais tapo tikru išbandymu mums tėveliams. Taigi, jeigu dar tik laukiatės mažylio, galite šio straipsnelio neskaityti, nuoširdžiai linkiu, kad jūsų stebuklėlis priklausytų tai ramiųjų kategorijai.

O šis straipsnelis skirtas neramuolių, verksniukų mamytėms. Čia pasidalinsiu patirtimi ir išgyvenimais auginant savo tris jautruolius, o daugiau dėmesio norėčiau skirti mums, mamytėms, mūsų savijautai ir psichologinei būsenai auginant daug jėgų reikalaujantį neramų kūdikį.

Rankos „nukirstos“, kojos nebelaiko, stogas beveik, o gal ir visai nuvažiavęs – o mažas žmogeliukas jau kelintą valandą nenumaldomai verkia. Sunku apsakyti jausmų chaosą, užplūstantį tokiomis akimirkomis: gaila mažylio, gaila savęs, gaila kitų šeimos narių, na ir tas visiško bejėgiškumo jausmas. Pažįstama situacija? Man irgi pažįstama … x 3.

Pirmieji pirmagimės mėnesiai – arba maratonas per gydytojus

Mano pirmoji dukra buvo gailestingiausia ir pirmąjį mėnesį buvo palyginus rami, nemažai miegojo, nors buvo ir nepaaiškinamų verkimo epizodų priskiriamų tiems mistiniams diegliukams. Sunkiausias laikas prasidėjo išsiropštus iš naujagimystės amžiaus. Tik suėjus mėnesiui mano mažytė „metė“ miegoti dieną. Atrodė neįtikėtina, kad tokio amžiaus kūdikėlis gali išbūdrauti po 8 val. tame tarpe snustelėdama maksimum 15 min., o visas kitas laikas beveik ištisinis verkimas pas mamą ant rankų. Buvau „žalia“ mama, tad tokia situacija kėlė man didelį nerimą ir baimę, ar tikrai viskas gerai mano mažytei, juolab kad gimdymas nebuvo iš lengvųjų – aš liekna ir „be klubų“, o dukrytė gimė didelė 4330 g., be to pernešiota, nes per trumpa virkštelė ir per didelis vandenų kiekis „neleido“ prasidėti gimdymui. Visgi pagimdžiau pati ir be skatinamųjų, bet gydytoja nustatė nežymią hipoksiją ir pagal APGAR skalę davė tik 7 balus. Taigi, prasidėjus „neramumams“ pagalbos kreipiausi į mus prižiūrinčią gydytoją. Prasidėjo kelionė per specialistus. Tiesa, kai kurių gydytojų požiūris buvo labai nemalonus – „vaikui tai viskas gerai, bet gal su mamyte ne viskas tvarkoje“ rėžė neurologė, atseit per daug jaudinuosi. Kita specialistė, kuri darė galvytės echoskopiją, klaikiai nugąsdino interpretuodama tyrimo rezultatus, nors dar kitas specialistas nieko baisaus ten neįžvelgė. Po visų lakstymų pas gydytojus išsiaiškinome du svarbius dalykus: dukrai buvo padidėjęs raumenų tonusas, o žarnyne turėjome auksinį stafilokoką, kurį greičiausia parsivežėme iš ligoninės. Lygiagrečiai lakstymui per gydytojus bandėme įvairius lašiukus nuo pilvuko pūtimo: sab simplex, espumisan  ir t.t., tačiau bent jau mums jie nedarė jokio teigiamo poveikio. Aš labai atidžiai peržiūrėjau savo meniu, kažkokį efektą pajaučiau atsisakiusi pieno produktų, matyt jie netiko dukrytės pilveliui. Kovojant su stafilokoku padėjo gerosios bakterijos, kurias paskyrus gydytojai sąžiningai kas dieną girdėme dukrytei ir laimei antibiotikų neprireikė.

Atskirai norėčiau pakalbėti apie raumenukų tonusą. Mūsų gydytoja yra pajuokavusi, kad šiais laikais retai pasitaiko kūdikėlių su normaliu tonusu: jis arba per didelis arba per mažas. Manoji buvo tikra geležinė mergaitė, aprengti ją būdavo didžiausias iššūkis, rankytės ir kojytės nepajudinamos ir kaip plieninės, kūnelis tarsi neturėjo elastingumo. Tad jeigu panašius požymius pastebite pas savo mažylį, būtinai pasiklauskite savo gydytojo, kokia jo nuomonė apie vaikelio raumenų tonusą. Tai nėra kažkokia siaubinga blogybė, bet ta viso kūnelio įtampa gali smarkiai įtakoti vaikelio neramumą, be to, vėlesniame amžiuje gali turėti neigiamos įtakos stambiosios motorikos raidai. Nors taip pat reikėtų pastebėti, kad dabar kai kurie medikai padidėjusį raumenų tonusą laiko normalia pirmų mėnesių fiziologine būsena, kurią vaikelis išauga savaime. Na, bet kokiu atveju prižiūrinčio gydytojo nuomonė šiuo klausimu nepakenks. O raumenukų tonuso problemos lengvai ištaisomos masažais.

Masažus gydytoja paskyrė ir mums. Suradome visų labai išgirtą masažuotoją ir … mano mažoji jos tiesiog neprisileido. Atlaikėm du seansus, kurie buvo ištisinis klykimas faktiškai iki traukulių ir masažuotoja pasakė, kad tiesiog nėra prasmės jai su mumis dirbti. Tačiau ji nepaliko mūsų nelaimėje ir pamokino mane masažo pagrindų. Kiekvieną dieną abu su vyru ėmėmės masažuoti bei mankštinti dukrytę ir turiu pasakyti, kad masažas turėjo tikrai nemenką teigiamą poveikį.

Po kurio laiko radau kaip išspręsti dieninio nemiegojimo problemą. Dukrytė nuo pat gimimo buvo įpratus užmigti žįsdama. Žinau, kad kai kurie specialistai nepritariamai kraipytų galvas. Galvą kraipyti ir aš moku, bet vat ką daryti, jei vaiko žindimo refleksas labai stiprus, o čiulptuko neima. Labai lengva svaidytis teorija ir sakyti „mokinkite vaiką užmigti savarankiškai“, bet kaip tą padaryti. Ieškojau informacijos tuo klausimu, bandžiau taikyti perskaitytus metodus, bet nesėkmingai. Turiu pasakyti, kad kai kurių specialistų rekomendacijos nors ir orientuotos į teigiamą rezultatą, bet kartais labai smarkiai prasilenkia su realybe. Taigi, kaip minėjau, maniškė turėjo labai stiprų žindimo refleksą ir buvo nepaprastai jautri. Dabar tik juokas ima skaitant tokius patarimus „nevaikščiokite ant pirštų galų, nemokykite kūdikio miegoti visiškoje tyloje“, maniškė nuo pat gimimo miegojo taip jautriai, kad galėdavo pabusti net nuo menkiausio šnaresio, tad aš, jei būčiau galėjusi, būčiau išvis sklendusi ore, kad tik nepažadinčiau mažosios. Tačiau atrastas geriausias dieninio migdymo būdas apskritai niekaip nesiderino su vaikščiojimu, nes mažoji geriausiai miegodavo … pas mane ant kelių. Iš pradžių būdavo taip: bevalgydama dukrytė užmigdavo, tada aš iš lėto atsistodavau ir nešdavau ją į lovytę. Mažoji pabusdavo arba tada kai bandydavau ją paguldyti arba po 5-10 min., tada vėl bandydavau užmigdyti, dažniausiai nesėkmingai, o tada jau laukdavo kelios valandos, verkimo, zirzimo, nešiojimo ant rankų. Panaši situacija būdavo, jei užmigdydavau ant lovos, vos atsitraukdavau ir puldavau prie buities darbų mažoji jau ir verkia, matyt lemiamas faktorius buvo šiluma, kurią dukrytė jausdavo miegodamas ant kelių. Taigi, galiausiai nusprendžiau vaikui leisti miegoti man ant kelių. Šis mano sprendimas labai palengvino gyvenimą mums visiems, mažoji vietoj 10-15 min. išmiegodavo bent po pora valandų, pabusdavo pailsėjusi, tad nebebūdavo tokia irzli. Aš irgi prisitaikiau prie situacijos, iš vakaro pasidėdavau šalia sofos, ant kurios sėdėdavau su mažąja ant kelių, kol ji miegodavo, užkąsti ir atsigerti, žurnalą ar knygą, kad laikas neprailgtų. Labiausiai nerimavau dėl vaiko stuburiuko, nes keliai tikrai nėra pats lygiausias ir patogiausias paviršius miegui, tačiau dabar dukra jau įžengusi į paauglystę, o gydytoja per kiekvieną kasmetinį patikrinimą džiaugiasi, kad prie laikysenos nėra kur prisikabinti, nėra jokių stuburo iškrypimų, kas labai retai šiais laikais pasitaiko.

Visą tą laiką labiausiai gelbėjo tikėjimas, kad kažkada dideli neramumai vis tiek baigsis. Iš pradžių laukiau trijų mėnesių, 100 dienų, paskui jau 4 mėn., kol galiausiai sulaukiau. Galiu pasakyti net labai tiksliai, kada mano mažoji tiesiog stebuklingai pasikeitė – jai buvo 4 mėn. 21 d. Liovėsi ištisinis zirzimas ir verkimas, o didžiausia nuostaba ištiko, kai dukrytė pati užmigo gulėdama ant lovos, čia jau buvo visiškai neįtikėtina. Beveik iš karto paaiškėjo ir tokio stebuklingo pasikeitimo priežastis – burnytėje pamatėme baltuojantį pirmojo dantuko kampuką. Taigi, pasirodo pas mus viskas susidėliojo taip, kad pirmaisiais mėnesiais dukrytė kentėjo dėl pilvelio bėdų ir neurologinių problemų, o paskui viskas sklandžiai perėjo į neramumą dėl dygstančio dantuko keliamo skausmo.

Kaip visą tą laiką jaučiausi aš? Iš tikrųjų, neramus vaikelis didelis išbandymas, ypač pirmą kartą gimdžiusiai mamai. Tikrai nebuvau iš tų, kurios įsivaizduoja vaikelio auginimą kaip piešiama saldžiuose paveikslėliuose – vaikelis ramiai miega, o mama mezga drabužėlius. Galbūt kaip tik atvirkščiai, turėjau per daug baimių, ypač dėl vaiko sveikatos (naktį nuolat budinėdavau klausyti ar kvėpuoja). Prisipažinsiu atvirai,  tas nenumaldomas vaiko verkimas mane išmušdavo iš vėžių, atrodė labai blogai, kad mano vaikas verkia, o aš ne visada galiu jį nuraminti. Sunku buvo ir tai, kad faktiškai neturėjau laiko buičiai, maisto gaminimui. Psichologiškai kažkiek palengvėjo, kai įtikinau save, kad visko vis tiek nespėsiu. Dar labai palengvėjo, kai leidau mažajai dieną miegoti ant kelių, pailsėdavo ne tik vaikas, bet ir aš pati, aišku tik tada, kai nustojau nervintis, kad „vaikas miega, tiek darbų galėčiau padaryti, o negaliu“. Vienintelė bėda, kad kartais nuo tokio statiško sėdėjimo labai paskausdavo nugarą, vyras grįžęs iš darbo išgirsdavo gailų prašymą „noriu pastovėti“. Tiesa, faktiškai genialus sprendimas mano istorijoje buvo guldyti dukrytę lovoje šalia savęs, taip nusprendžiau po pirmųjų nemiegotų naktų, tiesiog negalėdavau užmigti, vis atrodė, kad dukrytė tuoj tuoj pabus valgyti ir vėl reikės budintis, tai kam migdytis. Šis sprendimas leido mums abiem bent jau gerai išsimiegoti naktį, dukrytė jausdama mane šalia, galima sakyti, miegojo neblogai, tik gana dažnai pabusdavo prašydama krūties, kartais užkąsti, kartais tiesiog nusiraminti, bet kadangi nereikėdavo keltis, naktinis žindymas manęs visai nevargino.

Šioje vietoje norėčiau įterpti trumpą diskursą apie kūdikio migdymą kartu/atskirai. Paprastai užjudinus šią temą užverda arši kova, visi mėtosi savomis tiesomis, pradedant, argumentuotomis, pagrįstomis kūdikio psichologijos ir fiziologijos subtilybėmis, baigiant tokiais kaip „kas čia per nesąmonė, migdyti kartu“ ir t.t. O man, prisipažinsiu, visai nesuprantami tokios kovos motyvai ir neseniai tapusioms mamytėmis patarčiau į šią diskusiją net nesigilinti, tiesiog atsiribokite nuo visų nuomonių (supermamų nesupermamų, močiučių, tetučių ir pan.) ir įvertinkite tik savo situaciją, savo ir vaiko patogumą, savo vyro nuomonę. Yra mamų, kurios (kaip aš) sunkiai užmiega, kai kūdikis guli ne šalia jų – valio! miegam kartu; yra mamų, kurios neužmiega, kai kūdikis miega šalia jų – nėra net ką diskutuoti, miegam atskirai; yra mažylių, kurie dažnai keliasi naktį žįsti, tad guldymas šalia labai palengvina mamytės naktį, yra tokių, kurie naktį užkandžiauja retai, arba yra maitinami mišinukų, tada gal tikrai nėra prasmės migdyti šalia savęs. Žodžiu, yra šimtas ir viena aplinkybė galinti nulemti konkrečios mamos (tiksliau turbūt būtų sakyti šeimos, nes čia labai svarbus žodis priklauso ir kitam lovos savininkui – tėčiui) sprendimą kaip geriau elgtis šiuo klausimu. Tiesa, dar išskirčiau vieną argumentą nuo kurio patarčiau atsiriboti: „nemigdykite savo lovoje, nes pripras, po to neiškrapštysite“. Iškrapštysite, iškrapštysite. Aišku, vieni vaikai paliks tėvelių lovą be jokio vargo, o kiti net gi su entuziazmu, tačiau bus ir tokių, kurie priešinsis tokioms užmačioms, tačiau darant viską teisingai, pasirinkus tinkamą laiką, protingai ir patraukliai suformulavus vaikui pasiūlymą persikelti miegoti atskirai, taip pat padedant adaptuotis prie naujų miego aplinkybių, viskas turėtų pavykti ganėtinai sklandžiai. Taigi, miegojimas kartu/atskirai su savo visomis prielaidomis ir pasekmėmis yra plati atskira tema, tad kas gi man belieka kaip tik pažadėti atskirą straipsnį apie tai. O dabar grįžtam prie neramių kūdikėlių ir jų mamų.

Ką galėčiau patarti kitoms panašią situaciją išgyvenančioms mamytėms? Nebijokite priimti nestandartinių sprendimų, jei tik jie jums padeda. Nesvarbu, kad tokie sprendimai dažniausiai susilaukia labai prieštaringos aplinkinių reakcijos. Labai geras būdas tokios reakcijos išvengti, tiesiog kuo mažiau pasakoti kitiems apie vaikučio auginimo sunkumus (čia jokiu būdu nekalbu apie artimiausius žmones, juos pagal galimybes reikėtų išnaudoti (gerąja to žodžio prasme) auginant neramų vaikelį). Kitas patarimas, jei jaudinatės, kad kūdikio neramumą lemia sveikatos problemos, būtinai konsultuokitės su gydytojais, mamos intuicija yra turbūt galingiausias radaras visatoje, na o jeigu po vizitų pas medikus paaiškės, kad viskas gerai, šis žinojimas mamai pridės psichologinio tvirtumo, o jis labai reikalingas auginant neramų kūdikį. Dar vienas patarimas, nuosekliai dirbkite su savimi įtikinėdamos, kad nesugebėsite suspėti visko, o kartais išviso nieko nespėsite, nes visą dieną teks rūpintis verkiančiu mažyliu. Man, užkietėjusiai perfekcionistei, tai buvo didelis iššūkis, bet kiek lengviau pasidarė kai nustojau graužtis dėl planuotu laiku nenušluostytų dulkių ar neišvirtos sriubos. Tiesa, namų ūkio darbai man tuo laikotarpiu tapo tiesiog švente, galimybė netrukdomai išsiurbti kilimus ir išplauti grindis atrodė tiesiog tobula pramoga. Vyras su dukryte išeidavo į lauką, o aš tiesiog valso žingsniu skriedavau per kambarius apsikabinus šluotą. Tad, jeigu vyras, bandydamas jums padėti, siūlosi nuveikti ką nors buityje, geriau paprašykite jo užsiimti su vaiku, o pati pasinerkite į stebuklingą dulkių pasaulį, kartais pasikeitęs veiklos pobūdis pats geriausias poilsis.

Iš tiesų, mamai neramaus vaikučio auginimas yra labai sunkus etapas dėl vienos paprastos priežasties – ji negali susikurti savo rutinos. Skamba keistai, nes dažniau girdime posakius, kad rutina vargina, slegia ir t.t. Tai netiesa, vargina ir slegia tik neteisingai sustyguota, ydingai nusistovėjusi rutina, o šiaip rutina yra būtent tai, kas suteikia mūsų gyvenimui stabilumo, saugumo, leidžia susikoncentruoti į svarbiausius dalykus. Žinoma, kad rutina neišvargintų yra būtini nukrypimai nuo jos – atostogos, šventės, pramoginiai, kultūriniai renginiai, žodžiu, rutininiai nukrypimai nuo rutinos. Mūsų neramių kūdikių mamų padėtis ypatinga, mes neturime galimybės susikurti jokios rutinos, nes paprastai neramūs mažyliai pasižymi tuo, kad neturi jokio režimo, tai atima iš mūsų galimybę planuoti, numatyti, kitaip tariant, įstatyti savo gyvenimą į kažkokius saugius rėmus. Dabar yra nemažai patarimų, kaip sudėlioti vaiko režimą, žinoma, jei tie siūlymai jums priimtini, būtina juos išbandyti. Tačiau, bent jau mano pastebėjimu, kai kurie metodai dažnai ganėtinai drastiški (bandžiau rasti švelnesnį žodį, bet neradau), o neramūs mažyliai yra ir taip padidinto jautrumo, tad negalime žinoti kaip juos paveiks bandymas sprausti į griežtus rėmus. Reikia žinoti ir tai, kad režimas vis tiek atsiras, tik vieni vaikučiai į jį įeina anksčiau, kiti vėliau. O grįžtant prie rutinos, tiksliau, jos nebuvimo, bandykite dienoje nusistatyti nors vieną ar du rutininius taškus, pvz., grįžus vyrui iš darbo jums priklauso ramus pusvalandis su puodeliu arbatos, arba savaitgalį tėtis išeina pasivaikščioti su vaiku, o jūs užsiimate tuo kuo norite, tegul tai bus net ir tas pats dulkių valymas. Tiesiog tokie suplanuoti momentai suteiks gyvenimui bet jau kažkokią tvarkos iliuziją.

Dar vienas dalykas, kuris smarkiai apkartina neramuolio mamos mintis – kaltės jausmas. Mes jaučiamės kaltos, kad nenuraminam vaiko, kad, kaip jau kalbėjau, nespėjam susitvarkyti su buitimi, o aš labiausiai kalta jaučiausi dėl nuovargio, atrodė tiesiog nepadoru, kad būdama su vaiku labai pavargdavau. Juk teko kada nors girdėti tokių replikų (nebūtinai savo adresu) „kaip galima pavargti nuo savo vaiko“. O pavargstam juk ne nuo vaiko, o nuo didelio psichologinio ir fizinio krūvio. Arba kokie iškalbingi yra tokie vadinamųjų supermamų pasisakymai kaip „motinystė man didžiausias džiaugsmas, esu pavargus, bet laiminga“. Suprask, jaustis pavargusiai ir nelaimingai – didžiausias blogis. Iš tiesų, tos, kurioms neteko auginti labai neramaus kūdikio, nesupras mūsų, na ir nereikia. Kaip jau sakiau, man geriausiai pasiteisino taktika kuo mažiau pasakoti apie savo išgyvenimus pašaliniams žmonėms. Visgi turbūt labiausiai kalta jaučiausi tais momentais, kuomet nesugebėdavau išvengti pykčio, ir nors tas pyktis buvo išimtinai mano vidinė būsena, kurios vaikui neparodžiau nei balsu, nei net žvilgsniu, visgi jaučiausi be galo kalta, kaip iš viso galiu pykti šalia mažo nekalto padarėlio, kuriam ir taip negerai, juk būtent apie tai signalizuoja verksmas, neramumas. Šitoje vietoje norėčiau priminti turbūt pačią elementariausią tiesą, moteris tapusi mama tikrai nenustoja buvusi žmogumi, gyvu žmogumi, kuris taip pat turi teisę į neigiamas emocijas. Kas skaitėte mano straipsniukus apie auklėjimą, turbūt pastebėjote, kad dažnai skatinu adekvačiai reaguoti į neigiamus vaiko jausmu (liūdesį, pyktį ir t.t.) išmokyti vaiką juos priimti, su jais susigyventi, tinkamai išreikšti, bet jokiu būdu neslopinti, o juo labiau nesijausti kaltu dėl išgyvenamo neigiamo jausmo. Paradoksalu, bet pirmiausiai to reikėtų išmokti mums pačioms, o tas išmokimas pirmiausia ir susiveda į tai, kad neturėtumėm jausti kaltės dėl pykčio ir liūdesio. Tai natūrali organizmo reakcija į stresą ir nuovargį. Jei ką reikėtų padaryti, tai nukreipti tuos neigiamus jausmus nuo kūdikio į pačią situaciją, tai bus žymiai lengviau juos išgyventi.

Pirmieji antragimio mėnesiai – arba skausmas, nuovargis, depresija

Besilaukdama antrojo vaikelio jaučiausi kur kas labiau užtikrintai, juk jau viską, žinojau, viską mokėjau, tačiau iš tikrųjų net neįtariau, koks nelengvas gyvenimo etapas manęs laukė. Blogiausia , kad jau pirmosiomis dienomis susidūriau su didelėmis žindymo problemomis, o juk dukrą žindžiau 1 m. 4 mėn., rodos, patirties turėjau tikrai daug. Tačiau visa žindymo problemų puokštė įtakojo tai, kad sūneliui pirmas dvi savaites labai trūko pienuko. Apie žindymo bėdas jau esu pasakojusi savo žindymo istorijose (“Penkeri metai žindymo”), tad čia nebekartosiu, galiu pasakyti tik tai, kad pirmasis mėnuo buvo paženklintas ištisiniu vaiko verkimu. Šiek tiek padėdavo tik supimas ant rankų aukštyn žemyn, tai ir supome su vyru savo vaikelį beveik ištisai ir dieną, ir naktį. Atostogos, kurias vyras gauna pirmąjį mėnesį po vaiko gimimo yra geriau už geriausią gėrį, nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būčiau atlaikiusi tą laikotarpį, kai vaikas ištisai verkia, be to, mane kamavo smarkūs skausmai žindant ir temperatūra iki 40C. Tiesa, antrąją pirmojo mėnesio pusę problemos dėl žindymo įsisprendė, berniukas kažkokio stebuklo dėka priaugo net 700 g. nuo gimimo svorio. Tačiau vaikas ir toliau buvo labai neramus, verkdavo ir dieną, ir naktį, nepaisant to, kad visiškai visas mano dėmesys priklausė tik jam, nuolat sūpuodavau, nešiodavau, žindydavau. Maža to, kaip ir pirmagimė, sūnus antrąjį mėnesį „metė“ miegoti dieną. Nešiojamas ant rankų nusnausdavo 15 min. ir tai visas miegas per 8 val. Tą laiką prisimenu kaip per kažkokią miglą, atrodo, nei valgiau, nei gėriau, nei miegojau. Trečiąjį mėnesį atsirado nors šioks toks miegojimo grafikas, bet miegodavo sūnus irgi taip pat, kaip ir dukra – ant kelių, bet tai man jau buvo įprasta situacija ir nebesukau sau galvos dėl to, kad kol vaikas miega negaliu išplauti indų ar padaryti valgyti. O bet tačiau juk buvo ir dukrytė, kuriai labai reikėjo mamos dėmesio. Žinoma, vyras labai stengėsi kuo daugiau užsiimti su ja, bet juk vis tiek vaikui reikia mamos. Taigi, tą laiką, kai sūnus miegodavo ant kelių, pagal galimybes skirdavau dukrai, žiūrėdavome knygeles, žaisdavome žaidimus, tiesiog kalbėdavom. Dukrytė buvo labai supratinga ir broliui miegant nešūkaudavo, net garsiai nekalbėdavo, kad nepažadintų. Sunku buvo dar ir tai, kad antragimis labai prastai miegojo naktį, dažnai tekdavo keltis ir marširuoti po kambarį su mažuoju verksniuku. Kai sūnui suėjo 5 mėn. netikėtai išsprendėme dieninio miego problemą: pasirodo mano sūnui geresniam miegui buvo labai svarbi … tamsa. Nebeprisimenu kaip priėjau tokios išvados, bet pakabinus miegamajame naktinio užtamsinimo roletus situacija tikrai pasikeitė į gerąją pusę. Sunų užmigdydavau lovoje ir net visą pusvalandį (tik tiek jis temiegodavo, bet man ir tai atrodė labai daug) galėdavau skirti kitiems reikalams (dažniausiai paskubomis kažką pagamindavau arba pabendraudavau su dukra). Rodės, viskas po truputi gerėja, bet tada nutiko kitas dalykas – aš susirgau tuo metu siautusio itin pavojingo gripo forma, kuris komplikavosi į sunkų plaučių uždegimą. Didelė mano klaida buvo, kad kurį laiką atsisakinėjau gerti antibiotikus, nes žindžiau. Tačiau tikrai yra antibiotikų, kurie suderinami su žindymu ir jei gydytojas skiria, tikrai nereikėtų jų atsisakyti, nes aš priėjau prie tokios būsenos, kad jau šnekėjau su anuo pasauliu. Antibiotikai padėjo, tačiau savijauta vis dar buvo baisi, o juk reikėjo rūpintis vaiku, kuris ir toliau buvo ypač neramus. Per patį ligos piką, vyras buvo paėmęs kelias laisvas dienas, bet sirgau ganėtinai ilgai, mama tada taip pat dirbo, tad teko tvarkytis pačiai. O štai tada ir prasidėjo tai, ką, žvelgdama atgal, galiu pavadinti depresija. Buvo labai sunku ir fiziškai, ir psichologiškai, maža to, kažkaip sugebėjau savo baisios dvasinės būsenos neparodyti artimiesiems. Tiesą pasakius, to laikotarpio net prisiminti nenoriu, tik dėkoju Dievui, kad jis man davė pakankamai jėgų tinkamai rūpintis vaikais.

Ką galiu patarti panašią situaciją išgyvenančioms mamoms? Galiu tik pasakyti, kad suprantu kaip nežmoniškai tai yra sunku. Nežinau, ar šis mano patarimas nebus niekinis, nes, ypač depresijos atveju, racionalus mąstymas kažin kur pranyksta, bet visgi pajutusios depresijos, nerimo požymius būtinai kreipkitės pagalvos, pirmiausia žinoma į artimus žmones, o paskui, jei reikės ir į medikus. Jeigu negirdi ką sakote, tuomet rėkite. O dar geriau, jei apie tai pasikalbėsite iš anksto, dar prieš gimdymą, tiesiog, kad yra tokia tikimybė, kad tai lemia hormonų svyravimai (čia pogimdyvinę depresiją). Mamyčių mokyklėlėje, kurią lankiau savo poliklinikoje prieš, berods, antrąjį gimdymą, buvo sugalvota labai protingai: į paskaitą apie mamos psichologinę savijautą buvo labai rekomenduojama atvykti su tėčiais ir pati paskaita buvo daugiau į juos orientuota: kaip atpažinti depresijos požymius, kad negalima jų ignoruoti ir t.t. Mano atvejis kiek netipinis, nes depresija užklupo ne po gimdymo, o kaip pasekmė visų pirmojo sūnaus auginimo pusmečio nesklandumų, kaip jau minėjau, paskutinis ir turbūt lemiamas veiksnys buvo liga. Aš pati iki šiol stebiuosi, kaip man pavyko iš jos savarankiškai išsiropšti. Tiesiog prasidėjo pavasaris, kuo daugiau stengiausi būti lauke tarp žmonių, o ir mano berniukas lauke būdavo ramesnis. Be to, prasidėjo labai reikšmingas vaiko raidos etapas – sūnus išmoko ropoti ir jau nebebuvo toks nuo manęs priklausomas. Matyt visi vaikučiai turi savo esminius poreikis, maniškiam tai buvo judėjimas, todėl ir prašydavo, tiksliau reikalaudavo rėkimu, būti nuolat nešiojamas. Kai išmoko ropoti, šį poreikį didele dalimi patenkindavo pats, nors ir pas mamytę ant rankų mielai keliaudavo. O dar situacija pagerėjo, kai sūnelis išmoko vaikščioti, tai nutiko gana anksti, vos perkopus 9 mėn. Tačiau didelio neramumo etapas truko nei daug nei mažai – iki 1,5 m. Visgi didele dalimi sūnelio neramumą siečiau su dygstančiais dantukais (pirmasis išdygo gana anksti, kaip ir vyresniajai sesei – 4 mėn.). Dantukų skausmą vaikučiai išgyvena labai skirtingai, vieniems jie išlenda nepastebimai, kiti pazirzena kelias dienas, kiti savaites, o dar kiti ir visą mėnesį prieš išlendant dantukui būna siaubingai neramūs, maniškis buvo iš pastarųjų. Užtat, kai 1,5 m. išlindo pirmieji krūminiai dantukai, sūnelis pasikeitė tarsi mostelėjus burtų lazdele. Kaip aš džiaugiuosi, kad naudojausi galimybe 2 m. būti su vaiku. Šis paskutinis motinystės atostogų pusmetis buvo tiesiog stebuklingas. Net dabar rašant širdį užpildo begalinė šiluma. Sūnelis iš neramaus kūdikio tapo, jautriu, meiliu ir labai protingu berniuku. Diena įgavo labai smagų mums abiem ritmą: pabudę dar nesikeldavome, o pasilepindavome lovoje, paskui neskubėdami paruošdavome pusryčius, pavalgę skubėdavom į lauką, o grįžę pietų miegelio, per tą laiką iš mokyklos grįždavo dukrytė, vakare tėtis, tada jau visi leisdavom laiką kartu. Viskas buvo taip sklandu, taip lengva. Tas pusmetis tapo man nuostabiausia kompensacija už iki tol patirtus sunkumus. Taigi visoms, kurios vaikučio gyvenime dabar išgyvena sunkų laikotarpį, sakau, jis pasibaigs, o po to ir tie sunkumai pasimirš.

Trečioji dukrytė – trečias kartas …

Besilaukdama savo pagranukės vis juokais pakalbėdavau, kad gal gi trečias vaikelis bus ramesnis, matyt prisikalbėjau, nes mažoji nei kiek nesiruošė nusileisti sesutei ir broliui. Tiesa, pirmasis mėnuo buvo visai neblogas (išskyrus didelius nesklandumus vėl gi žindymo fronte, bet apie juos taip pat rašiau, straipsnelyje „Penkeri metai žindymo“, tad nebekartosiu), dukrytė nemažai miegojo ir aš džiaugiausi, kad turiu pakankamai laiko užsiimti su vyresniaisiais vaikučiais ir buičiai. Visas linksmumas ir vėl prasidėjo antrąjį mėnesį ir vėl ta pati istorija, dukrytė „metė“ miegoti dienomis. Jau turėjau nesistebėti, bet žinokit vis tiek stebėjausi, kaip vos mėnesio lėliukas gali išbūdrauti visą dieną su 15 min. nusnaudimu ant rankų. Bandžiau griebtis išbandyto metodo – migdymo ant kelių, o jis vat ėmė ir nesuveikė šį kartą. Dukrytė miegodavo tik nešiojama ir supama ant rankų. O vakarinius diegliukus, kurie prasidėdavo kažkur apie 19 val. pavykdavo įveikti tik bėgiojant pirmyn atgal po kambarį. Nešiojimas jau nebegelbėjo, tik bėgiojimas. Turbūt kai kas dabar skaito ir galvoja, kad jau nebelabai protinga taip „draskytis“ raminant kūdikį. O tai ką daryti, jei kitaip neišeina? Kai mažas žmogeliukas klykia iki pamėlynavimo, jautiesi laimingas atradęs bet kokį būdą jį nuraminti, net ir reikalaujantį didelės fizinės ištvermės. Mane iki šiol klaikiai nervina tokie pamąstymai kaip „tai vat pripratinot nešioti, dabar vargstat“. Turbūt tai didžiausias absurdas, kokį teko girdėti. įsivaizduokite vaizdelį: vaikas ramiai guli lovytėje, staiga prieina mama ir paėmusi mažiuką ant rankų ima pirmyn atgal lakstyti po kambarį intensyviai sūpuodama, taip kartoja keletą vakarų iš eilės kol vaikas pripranta ir ima reikalauti šio ritualo; arba ramiai lovytėje miegantį vaiką ima ant rankų ir nešioja – skamba turbūt daugiau nei absurdiškai. Na, bet nuo tokio absurdo, kaip ir augindama vyresniuosius, aktyviai gyniausi kuo mažiau pasakodama apie mūsų neramumus ir raminimusis aplinkiniams. Dar kartą pakartosiu, tokias situacijas gali suprasti tik panašios patirties turinčios mamos ir artimieji, kurie viską mato iš arti. Vėl gi išbandėme visą gamą pačių įvairiausių rekomenduojamų priemonių. Ši kartą labiausiai pasiteisino priešdiegliukinis masažiukas. Labai džiaugiausi, kad dukrytė leidosi masažuojama. Masažiuką, kuris labiausiai mums padėjo, rasite paspaudę šią nuorodą Masažas nuo diegliukų. Arba tiesiog suveskite youtube paieškoje „anti colic massage“. Dukrytei taip pat labai patikdavo ir lengvos atpalaiduojančios mankštelės, kurias, pasitarusi su gydytoja, pradėjau daryti nuo trečiojo mėnesio. Jei pirmos dukros raumenukų tonusas buvo smarkiai per didelis, sūnelio toks normalus, kad net gydytoja stebėjosi, mažiausioji turėjo šiek tiek padidintą tonusą, tad mano daromos atpalaiduojančios mankštelės labai tiko, o ir patiko vaikui. Pratimukus susigaudžiau iš kelių šaltinių – dalį prisiminiau iš vyresnėles mankštinimo, kitą dalį susikomplektavau iš įvairios internete rastos video medžiagos, tiesiog žiūrėdavau ir atsirinkdavau, kas mano nuomone ir pagal gydytojos pastabas, mums tinka. Dar vienas dalykas, kuris mums padėjo – BioGaia gerosios bakterijos (lašiukai), tiesa jų poveikis pasireiškė ne iš karto, o po kokios savaitės vartojimo. Nors tiesa pasakius labiausiai visgi padėdavo nešiojimas ir sūpavimas ant rankų, padariau net gi tokį juokinga, bet labai svarbų atradimą, kad labiausiai mano mergaitei nešiojant tinka fokstroto ritmas. Antrasis mėnuo visgi buvo nelengvas, daugiausia dėl nemiegojimo problemos, nemiegodavo mano mažytė net gi lauke, nors išėjimas į lauką stebuklingai veikia absoliučią daugumą mažylių, net ir didžiausi nemiegaliai pasiduoda gryno oro galiai ir užmiega. Tačiau maniškė buvo ne iš tų, aišku, būdavo dienų, kai užsnūsdavo, bet tai trukdavo daugiausiai pusvalandį. Ypač neramus vaikas būdavo vakarais, nes per dieną beveik nenumigus dukra būdavo labai pavargus ir irzli. Vienintelis būdas leisti vaikui numigti vakare būdavo nešiojimas ant rankų. Iš pradžių užmigdžiusi nešiodama dar bandydavau pasiguldyti ant krūtinės (tai suveikdavo migdant sūnelį), bet po kelių nesėkmingų bandymų pasidaviau. Pasižiūrėdavau kada tiksliai dukrytė užmigo ir nuo to laiko bent pusvalandį ją nešiodavau, kad nors kiek pailsėtų. Gerai buvo tai, kad mažytė neblogai miegojo naktimis ir ryte keldavosi gana vėlai. Kokybiškas naktinis miegas turėjo teigiamos įtakos ne tik jos, bet ir mano savijautai. Tiesa, nakties miegą gana dažnai nutraukdavo užkandžiavimas, tačiau, kadangi mažiausioji taip pat miegojo šalia manęs, šie prabudimai pavalgyti arba susirasti krūtų nusiraminimui visai netrukdė nei man, nei mažytei. Nuo trečiojo mėnesio reikalai po truputį gerėjo, dukrytė vėl pradėjo susidraugauti su miegeliu, kaip alternatyva miegui ant rankų atsirado sūpavimas vežimėlyje (anksčiau šis būdas netiko), tiesa, visa tai atrodė maždaug taip: užnešiodavau dukrytę ant rankų, paskui atsargiai paguldydavau ir sūpuodavau vežimėlyje visą laiką, kol ji miegodavo (tik stapt ir mažos gražios akytės jau atsimerkusios), paskui užtekdavo pasūpuoti tik paguldžius į vežimėlį, o aš ištisas 15 min. galėdavau skirti savo reikalams. Galiausiai suėjus 3 mėn. dukrytė prisijaukino čiulptuką. Šia tema daug nesiplėsiu, nes čiulptukas tikrai nusipelno atskiro straipsnio, juolab turiu įvairios patirties – vyresnieji augo be čiulptuko, mažoji su. Tad tikrai pasidalinsiu savo nuomone apie čiulptuko pliusus ir minusus, ir kitus su tuo susijusius dalykus. Toliau tęsdama savo trečiąją neramaus kūdikio auginimo istoriją, norėčiau pasakyti, kad labai didelę įtaka vaiko auginime turi ir sezoniškumas. Mano vyresnieji abu gimę vasaros pabaigoje, tad pirmasis pusmetis sutapo su šalčiausiu ir niūriausiu metų laikotarpiu, o mažytė gimusi pavasario pradžioje, tad pirmasis pusmetis prabėgo saulėje ir šilumoje, gryname ore. Mano psichologinei savijautai tai turėjo be abejonės tik teigiamą įtaką. Ir apskritai, augindama pagrandukę buvau žymiai ramesnė, nors antrąjį mėnesį buvo ir labai nelengvų psichologiškai momentų. Labiausiai sunku buvo dėl vyresniųjų vaikų, bijojau, kad neatsirastų neigiamų jausmų nuolat verkiančiai sesutei. Vyriausioji dukra jau buvo nebemaža, užsiėmusi savo reikalais su savo draugais, o viduriniukui dar labai labai reikėjo mamos. Stengiausi, kad to dėmesio abu vyresnieji gautų kaip įmanoma daugiau. Su vyriausiąja turėjom vakarinį ritualą, kai prieš miegą aš priguldavau šalia jos ir abi aptardavome dienos įvykius, kurdavom ateities planus. Tokį patį ritualą turėjome ir su sūneliu, bet ir dienos metu nuolat bendraudavome, nors didžiąją laiko dalį aš praleisdavau nešiodama mažiausiąją, visgi tai netrukdė lygiagrečiai kažkuo užsiimti su viduriniuku, pvz., aš vaikščiodavau su mažyte pirmyn atgal po kambarį, o jis tuo pačiu maršrutu važinėdavo paspiriama mašinyte, taip mes žaisdavom lenktynes. Man pasisekė, kad mano sūnaus pagrindinė bendravimo išraiška – kalbėjimas. Jam svarbu papasakoti, aptarti, paklausti, o tą galima daryti ir su mama nešiojančia kūdikį. Augindama trečiąją dukrytę neatsisakydavau jokios artimųjų pagalbos iš esmės tam, kad kuo daugiau laiko galėčiau praleisti su vyresniais vaikais. Dabar jau galiu pasidžiaugti, kad santykiai tarp vaikų yra tikrai labai geri (triskart tfu). O ir tais pirmaisiais neramiaisiais mažytės mėnesiais nepajutau jokios brolio ar sesės neigiamos emocijos mažosios atžvilgiu.

Taigi, tiek daug jums pripasakojau ir dar turėčiau ką papasakoti, bet turbūt jau laikas baigti. Pabaigai šioks toks reziumė apie tai kas padėjo mums išgyventi tuos pirmuosius neramiausius mėnesius:

Mažyliui

Gerosios bakterijos – gimus kūdikio žarnynas yra sterilus, geroji žarnyno mikroflora susiformuoja apie trečiąjį gyvenimo mėnesį, o galutinai baigia formuotis tik antraisiais gyvenimo metais. Gerosios bakterijos į kūdikio žarnyną patenka per motinos pieną (nors iki šiol nežinoma, kaip jos ten patenka), tačiau reikia laiko, kad ši stebuklinga geroji žarnyno mikroflora tinkamai įsikurtų ir adaptuotųsi. Gerosios bakterijos ne tik atsakingos už gerą peristaltiką, tuštinimąsi, bet ir tiesiogiai susijusios su imunitetu, kai kurių vitaminų sintetinimu. Kai trūksta gerųjų bakterijų, formuojasi patogeninė mikroflora, pvz., puvimo bakterijos, kurios gali sukelti nemažai rūpesčių. Esu girdėjusi tokius pamąstymus, kad mūsų mamos mums neduodavo jokių gerųjų bakterijų, apskritai nežinojo, kas čia per dalykas, bet užtai mūsų mamos labai gerai žino terminą – 100 dienų verksmai, kurie pasireiškia kaip nenuraminamas kūdikio verkimas, trunkantis maždaug pirmuosius tris gyvenimo mėnesius. Kai kurie specialistai pirmųjų mėnesių neramumus ir sieja būtent su gerųjų bakterijų žarnyne trūkumu. Tad tikrai rekomenduočiau pasitarti su gydytoju dėl gerųjų bakterijų vartojimo, ypač jei jūsų mažylis neramus. Gydytojas nurodys konkretų preparatą bei patars, kaip jį vartoti. Mano abiems dukroms gerųjų bakterijų vartojimas turėjo ypač teigiamą įtaką. Tik dar kartą priminsiu, kad teigiamas efektas pasireiškia ne iš karto, reikia preparatą panaudoti kelias dienas ar net savaites.

Masažiukai – masažiukai tinka ne visiems kūdikiams. Kai kurie skaudant pilvukui netoleruoja jokių prisilietimų, bet jeigu mažylis teigiamai nusiteikęs masažo atžvilgiu, būtinai išbandykite. Man masažas yra tiesiog stebuklinga priemonė, kai mamytė tik savo rankomis, dėmesiu ir geromis mintimis gali padėti vaikeliui išsivaduoti nuo skausmo.

Mankštelės – čia visgi patarčiau pirmiausia pasikonsultuoti su specialistais. Pirmiausia, svarbu nustatyti koks mažylio raumenų tonusas – padidėjęs, sumažėjęs, normalus – tuomet parinkti tinkamus pratimukus. Jei vaikutis neprotestuoja prieš svetimus žmonės, turbūt geriausia ir patikėti mankšteles specialistams, nes jie, šio reikalo profesionalai, tikrai viską padarys tinkamiausiai. Tačiau jeigu, kaip mano atveju, vaikas neprisileidžia svetimo žmogaus, mama taip pat, specialisto pamokyta, gali mankštinti savo mažylį. Ir jei specialisto atliekamos mankštelės privalumas ištobulinta technika, tai mamos masažiukas suteikia mažyliui ne tik fizinę, bet ir psichologinę naudą, išskirtinį mamos dėmesį, žinoma, kad taip būtų, ir mama, ir vaikas turi būti tinkamos nuotaikos.

Viburcol žvakutės – šio homeopatinio preparato griebdavomės itin retai, nes laikausi nuostatos, kad vaistų, net ir homeopatinių, naudojimas kūdikiui yra kraštutinė priemonė, kitaip tariant, jei išeina išsisukti be vaistų, geriau taip ir daryti. Visgi kartais neišeina jų išvengti. Vėliau viena gydytoja paaiškino, kad šie vaistai mums padėjo būtent dėl to, kad naudojome juos retai. Vartojant dažniau organizmas nebereaguoja į vaisto veikliąsias medžiagas taip gerai ir efektas nebebūna toks teigiamas. Taigi šiuos vaistkus vartojome tik po skiepų ir ypatingo neramumo atveju, pvz., vaikui po nemiegotos dienos neužmiegant naktį.

Kiti preparatai – taip pat išbandėme įvairius lašiukus su simetikon veikliaja medžiaga, tačiau ypatingo teigiamo poveikio nepastebėjau. Buvome gavę ir daugelio mamyčių labai rekomenduojamą Colic Calm preparatą, mums jis taip pat neturėjo pastebimo teigiamo poveikio. Tačiau čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kitiems šie preparatai taip pat bus neveiksmingi. Tiesiog pirmųjų mėnesių neramumas yra ypatingas tuo, kad niekada iki galo negalime būti tikri dėl ko jis yra, gal vienam lėliukui pučia, skauda pilvuką, kitam pasireiškia refliuksas, dar kitą labai anksti pradeda kamuoti dantukų dygimo skausmai. Todėl visuomet galima išbandyti kūdikiams saugius preparatus, tik, žinoma, prieš tai reikėtų suderinti su gydytoju. Net ir augindama trečiąją dukrytę, kai galėjau save laikyti pakankamai patyrusia mama, bet kokius veiksmus derinau su mažąją prižiūrinčia gydytoja.

Mamytei

Pradėjau mintyse dėlioti šią pastraipą ir atrodo, kad viskas ką beparašyčiau skambės banaliai. Visgi surašysiu tuos dažniausiai pervargusiai mamai kartojamus priesakus.

Pagalba – Neatstumkite jokios pagalbos, pamirškite bet kokį išdidumą, bet kokį „aš pati“ ir būtinai priimkite vyro, mamos, anytos, draugės, giminaitės siūlomą pagalbą. Sąlyga tik viena, jei žmogus tikrai nori padėti, jis įsiklausys į jūsų poreikius, nuomonę, jokiu būdu neprimetinės savo požiūrio, nekritikuos, nevarys dar didesnio streso tokiais parypavimais kaip „jam turbūt kažkas negerai, kad tiek verkia“ arba patarimais „leisk paverkti, išsirėks ir nurims“ ir pan. Tokie pagalbininkai sukels dar daugiau streso, psichologinio diskomforto, tad jų paslaugų geriausia mandagiai atsisakyti arba taktiškai užsiminti – jei nori padėti, turi įsiklausyti į mamos nurodymus, kaip vienu ar kitu atveju elgtis su mažyliu.

Buitis – Gerokai sumažinkite sau standartus buityje. Darbus atsirinkite tokiu principu: pagalvokite, kas blogo nutiks, kažkokio darbo nepadarius. Jei labai didelės blogybės neįžiūrėsite, tai ir nedarykite.

Poilsis – Jūsų poilsis yra svarbiausias prioritetas. Daugelis mamų jaučiasi kaltos vos minutėlei prisėdusios, kaip čia sėdėsi, jei mažylis užmigo vos 15 min., o darbų kalnai. Galvokite taip – neramaus vaiko auginimo laikotarpiu poilsis yra pats svarbiausias jūsų darbas. Visų pirma tai turi tiesioginę įtaką žindymui. Taip pat ne iš piršto laužtas ir specialistų pamąstymas, kad kūdikiai jaučia mamų nuovargį ar net išsekimą ir į tai atsako dar didesniu neramumu. Kadangi nesu šalininkė madingos tendencijos teigiančios, kad dėl visų blogybių nutinkančių vaikui yra kalti tėveliai, šį pamąstymą apsuksiu kitaip. Natūralu, kad auginantį neramų kūdikį mama pervargsta, išsenka, taip pat natūralu, kad pervargus sunkiau tinkamai pasirūpinti mažyliu, todėl užsisuka uždaras ratas, tačiau šį ratą gali nutraukti tik pati mama, suplanuodama nors šiek tiek laiko sau. Tad vaikui užmigus nepulkite valyti dulkių, pirmiausia išgerkite puodelį arbatos, suvalgykite ką nors skanaus. Jei vaikutis nuolat reikalauja mamos buvimo šalia (kaip, kad buvo mano atveju, kai vaikai miegodavo ant kelių) išnaudokite tai savo naudai, kol mažylis miega, ramia sąžine paskaitykite knygą ar žurnalą, pažiūrėkite filmą.

Rutina – Pasistenkite dienoje surasti nors pora stabilių taškų, kurie sukurtų rutinos pojūtį. Kaip minėjau, labai sunku, kai diena neturi jokio apibrėžtumo, nes tada tarsi nuolat blaškomės savotiškame buitiniame chaose, tad pasistenkite susikurti nors pora sau malonių dienos ritualų, kurių tikrai galėsite laikytis, pvz., pusvalandis prie kompiuterio vakare, kai vyras ar kitas galintis vaiku pasirūpinti asmuo namuose ir gali užsiimti su mažyliu.

Emocijos – Nebijokite prisipažinti sau ir kitiems (tik tiems, kurie, esate tikra, jus užjaus ir supras), kad esate pavargusi, pikta nelaiminga. Neramaus kūdikio auginimas reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų, tad absoliučiai normalu jausti nuovargį, neigiamas emocijas.

Individualumas – priimdami sprendimus dėl kūdikio auginimo atsižvelkite į savo šeimos patirtį, pasikliaukite savo intuicija. Jei kažkas tiko draugei, kaimynei, nebūtinai tiks ir jūsų mažyliui. Nekreipkite dėmesio ir nesigadinkite nuotaikos dėl piktų, kritiškų aplinkinių pastabų, jei jų požiūris į vaikų auginimą nesutampa su jūsiškiu, tačiau įsiklausykite į geranoriškus patarimus, pastabas.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad tai, jog mano visi trys vaikai pirmaisiais mėnesiais buvo itin neramūs neturėjo visiškai jokios neigiamos įtakos jų raidai. Visi labai anksti pradėjo kalbėti (iki 2-ojo gimtadienio kalbėjo sakiniais), puikiai susidorodavo su jų amžiui tenkančiais uždaviniais (formelių rūšiavimu, bokšto statymu ir t.t.), fizinė raida taip pat buvo gana ankstyva, ypač sūnaus, kuris anksti sėdosi, ropojo, pradėjo vaikščioti. Esu skaičiusi apie tyrimus, kurių rezultatai parodė, kad būtent neramūs kūdikystėje buvę vaikai pasižymi aukštesniu intelektu. Mokslininkai tai aiškina labai parastai: neramūs vaikučiai išsireikalauja kur kas daugiau tėvelių dėmesio, o tai turi nenuginčijamai teigiamą įtaką vaiko raidai. Taigi, neramuolių mamos – linkiu daug stiprybės, žinojimo, kad tai tik laikinas etapas, kuris anksčiau ar vėliau pasibaigs (žinoma, geriau jau anksčiau) ir gebėjimo neužmiršti savęs ir savo poreikių.