12 Comments

    • Motinystės labirintuose

      Puikus straipsnis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tokie tekstai veikia kaip terapija. Skaitydamos apie giminingą kito žmogaus būtį, emocijas tuo pačiu tarsi susidėliojam “į vietas” ir savo patirtį, savo jausmus, o tai labai svarbu psichologiškai.

  1. Laura

    Super! Aš taip pat užauginau tris vaikus iš eilės jautrius, miegojom kartu, nešiojau, supavau ir snausdama, pasirėmus ant alkūnių pūsdavau fenu svelnia šilumą i kudiki, nes radau kaip vieną iš būdų, su kuriuo vaikelis nurimdavo ir ramiai miegodavo nors kuri laika, kuriam momentui išsigelbėdavau nuo varginančio nešiojimo naktį. Beveik visus tris užauginau ant rankų iki 1,5-2 metu. Nei vienam nebuvo įdomi jokia veikla, negalėdavau pasodint pažaisti, jokie žaislai, išskyrus įsikabinimą į mane. Su pirmąją pabėgau iš miesto pas tėvus į paprasčiausią sodo namelį be patogumų, kur nuo ryto atsikėlus, nesusitvarkius ir nesvarbu kaip atrodau ir užvalgius galejau kaip kareivis įsidėjus į nešynę eiti klaidžioti po miškus ir kelelius, nes aš net stovėti negalėjau. Turėjau visą laiką eiti. Pirmoji dieną beveik nemiegodavo. Antra mergaitė gal ramiausia iš visų palyginus, lengviausias iš visų atvejų, bet buvo ką veikt. O pirmus mėnesius prasidėjo naktimis tiesiog klykimai. Visi žinovai ir GYDYTOJAI žiūrėjo į mane su šypsenomis, kad atseit, jauna mamytė, nesusitvarko. Pilvukai čia. Praeis. Bet aš jau iš proto krausčiausi, nes niekas absoliučiai nepadėjo, ji kiaurai klykė, o iššutusio užpakaliuko niekipa negalėjau išgydyti jokiomis stebuklingomis priemonėmis (levandomis, pikiais, sviestmedžiu, cinku, šaltalankiu, ko tik vyras nebuvo ir iš kur parvežęs, kokių tik būdų neišbandžiau). Pasakiau, kad nebegaliu, nuvažiavau į ligoninę. Ten taip pat “pasišaipė”, palingavo galva ir išsiuntė namo “pilvukų” toliau gydyti. Bet grįžus aš ir vėl nebegalėjau, vidinis balsas man ką kitą sakė, apsisukau ir vėl kitą dieną į ligoninę. Ir pataikiau pas stebuklingą naujagimių gydytoją, kuri mane pamačius (atrodžiau klaikiai ir jau tiesiog iš nuovargio ir beviltiškumo verkiau), iškart paguldė. Aš verkiau, o ji pasakė, kad džiaugčiaus, pailsėsiu, pamiegosiu. Kaip mat viskas buvo sutvarkyta. Ji iškart pasakė, kad tai grybelis, kurį turi kas 4tas gimstantis kudikis. Paskyre vaistuku, kuriuos nusipirkau gamybineje vaistineje. seseles uz mane viska dare, kaip mat tuos “pilvukus”, ta “issutima” sutvarke. turiu itarimo, kad pirmajai mergaitei galejo but tas pats. Vaikas pradejo miegot. Turejau paskui reikalu, bet jau ne tiek. Su treciu visi nusimanantys sypsojosi, kad nebsu ka veikt, nes trecias. o jis mane pasokdino kaip reikalas. Nemiegojo, tiesiog klyke. Klyke iki paryciu arba klyke nuo paryciu 3, 4. O geriausiai, kad dar 3, 4, atsikelus paemus ji nesiot ant ranku, kai vos bepastovi, to nebuvo gana. Klyke ant visu namu. Tik iseidavau laukan, vaiko kaip nebuta., Prarades zada. Bet turejau nuo paryciu klaidzioti kaip naslaite, vos gyva, su vos pramerktomis akimis. Nuo ryto toliau nesiodavau. Kai budavo vyras, pakaitomis, kad kas ka nusiveiktu, kas svarbaus, buityje ir t.t. Kartais, kai neturedavau jegu jau nesiot ir noredavau uzmigdyt tiesiog vezime, neuztekdavo tiesiog stumt. O kai pradejo vaikscioti, kita daina prasidejo. Jis tiesiog bego. Kiaurai bego ir kiaura diena bego. Iseina i gatve ir bega. Mano namai visus tuos metus atrode kaip landyne, as buvau nepanasi i save. Bijojau zmoniu, gedinausi savo namu, savo isvaizdos, nes absoliuciai ne iki jos buvo. Buvau jautri ir tikrai skusavausi. laikiausi, nes ir geda buvo skustis :) Ir visa ta laika teisindavausi visiems: as nemoku turbut buti gera mama, pas mane vaikai nesedi ir nezaidzia, nezaidzia valandu valandas su samciais, dangteliais, nedaro su manimi buityje darbu, nemoku, kazka ne taip darau. Viskas buvo sustoje. Tuo paciu ir socialinis gyvenimas, nes visur tiesiog nebeturedavau jegu. Niekam net i telefono skambucius neturedavau kada atsakyti ir jegu neturedavau. Nesiodavau, vaiskciodavau ant pirstu galiuku iki isprotejimo, ko tik nedariau, ko “nereikia” daryti. Liezuvis vos apsiversdavo. Bijojau visu TOBULU kaimynu, kurie eidavo pro sali ir negaledavau pakviest arbatos i savo “landyne” ir geda budavo sakyt, kad neturiu kada susitvarkyt, nekalbant apie miega, kai pas juos visus namai absoliuciai VISADA blizgedavo, o uzejus vaikai idiliskai atsisede zaisdavo. O kaimyne rasdavau sedincia sezlonge ir geriancia palaimingai kava! Man taip nebuvo. Apie knygas negalejo but nei kalbos ir kaip skaudziai reaguodavau, kai kur nors perskaitydavau kategoriska komentara, kad “tos mamos, kurios sako, kad neperskaito knygu, sneka nesamones”, kazkas mazdaug taip :) Labai del to kompleksavau, nekalbant apie tai, kad tu knygu buvau tiesiog istroskus. Drauges visos pamirso jau mane kviesti i miesta susitikt, i renginius. Jei kokia istikima drauge atvaziuodavo, tai papuldavo i koki ikarsti, kuriame tiesiog dalyvaudavo stebetoja vaiku raminimu, valgydinimu, RAMIAI nors kiek galedavom pabendraut einant laukais ir nesant vaikus. Viena duodavau draugei, kita as ir nors taip pabendraudavom nors kiek. Arba kitas variantas: pazadedavau draugei, kad va tuoj, sumigdau nakciai vaikus ir galesim ramiai paplepeti. Buvo atveju, kai viena migdau as, kitus du duodu draugei sekt pasakas, arba as visus, o drauge apacioj manes laukia. Tai baigdavosi taip, kad sumigdzius vaikus, kaip tycia negreitai, rasdavau drauge susiraiciusia ir miegancia ant sofos. Atsikeldavo ir vaziuodavo namo, nes ka jau ten pakalbesime miego busenoje. Zodziu, galima testi ir testi :) Tikrai, pagalvodavau, kad kritikuoja geriausiai tos, pas kurias vaikai tiesiog guli, sedi, miega. Kai pamatydavau tokius vaikus, pagalvodavau, kad tokiu vaiku po savos patirties uzauginciau turbut kad ir 10.

  2. Laura

    Tiesa, nepaisant viso to esame be galo laimingi ir dievinam savo vaikus. Ir visai nieko prieš būsime, jei į mūsų šeimą atkeliaus vėliau dar koks šeimos narys :)

  3. Neramumo ir dirglumo priežastis dažniausiai būna klajoklio (n.vagus) sudirginimas arba pažeidimas nėštumo ir/ar gimdymo metu. Dėl to ir pilvą pučia ir diegliai ūmesni šių vaikučių, ir jautrūs, ir prastai miega, arba daug būdrauja. Šituos dalykus puikiausiai tvarko osteopatai.

  4. Agne

    Aciu, puikus straipsnis, gyvenimiski patarimai is mamos su tokia patirtimi- pats geriausias vaistas!!..sypsena vis plateja, bet bijau netycia garsu nesusijuokt ir nepazadint sunelio, miegancio JAU NET 52 minutes. Sekmes Jums ir visoms auginat savo mazuosius jautruolius “vampyriukus” 😀

  5. Karina

    Ačiū ! Skaičiau straipsnį tuo metu kai po begales valandų migdymo, vyras buvo perėmęs vaiką,viduje buvo lengva neviltis, o rankos ir kojos drebėjo nuo nuovargio . Mums trys mėnesiai . Kolkas nepanašu kad stebuklingai vaikas pasikeis kaip visi aplink sakom . Bet tokia jau mūsų mergyte.. jautri, trapi ir vistiek begalo nuostabi . Specialistai sako kad tokie vaikai buna zymiai protingesni, todėl kad jie imlus, žingeidus ir bijo miegant kažką praleisti . Tad tėveliai turi pakentėt, bet juk čia auga asmenybe ! Mūsiškė miegoti metė maždaug trijų savaičių . Nežinau kodel bet tikrai lengviau sužinojus kad mes ne vieni tokie. O ka darėte svečiuose ? Jūsų vaikai miegojo ant keliu, mano miega tik ant krūtinės ir aš taip pat su tuo susitaikiau .. Svarbu kad pailsėtų . Svetur sunkiai uzmiegam, mašinoj ir lauke vežimėlyje taip pat koncertuojame . Užmiega su krūtimi, šalia įjungto gartraukio . Katik va pas anyta uzmigdziau ir guliu kitam kambaryje su dukryte ir šventė vien tai kad užmigo !

  6. Diana

    Dabar dvi nakties, netycia uzklydau i sita tinklarasti ir nebegaliu sustot skaityt (o varliai kelias anksti…). Kaip gaila, kad as jo neuztikau, kai paciai asaros byredavo del nenumaldomo pirmagimes klyksmo! Arba kai grauziausi ir net kai vyras uzmesdavo, kad nespeju buityje. Arba kai gime antrasis ir kuri laika gyvenau kosmose; kai jis salia manes 40 minuciu klyke (nannycam info), o as tiesiog salia jo miegojau ir negirdejau. Ir kiek reikejo laiko ir savigrauzos, kol paciai dasuto nepasakoti kitiems visu smagybiu, kad negautum idiotisku patarimu/”ziurek, vaikui tikrai kazkas negerai” – AIK tu, o tu manai as neziuriu??? Jei galeciau, jusu straipsnius pagal tematika padaryciau PRIVALOMUS pirmagimiu mamoms (geriausia gimdymo namuos, kol dar turi daug laisvo laiko, sukauptu miego atsargu ir atrodo, kad gi va, valgo/miega, vadinasi viskas cia bus pfff) + teciams + mociutems (bent mano mama tai megeja tu “nu ziurek”. Jeeergau kaip tai NEPADEDAVO!!!). O maniskiai, palyginus su cia pasisakiusiomis, tai dar visai ramus ir lengvai augo! Pagarba visoms!!! Ir aciu uz pakelta nuotaika ir grazinta tikejima, kad be “tobulu mamu su tobulais Pinterest/FB/Twitter postais” vis dar yra siam sviete daug ZEMISKAI tobulu MAMU. ACIU!!!

  7. Gaja

    Ką tik užmigdžiau mažąją ,kuri visą dieną gal tik bendrai sudėjus porą valandų numigo.Ir lauke buvome,ir mašina vežiojau,ir vežimukų,ant rankų ir dar n … būdų supimo išbandžiau.Nežinau ar tai pilvukas ar koks ten augimo šuolis,bet rankų ir kojų nuo visų tų stebuklingų migdymo būdų visos savęs nejaučiu.Dabar kaip ji miega,didžiausias ,,kaifas,, ,nieko nedaryti,net ir tai kad bute didžiausias bardakas.Atradau šį straipsnį,su tokiu malonumu jį paskaičiau,net nusiraminau ir atsipalaidavau.Superiniai ir super realus pamokymai kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje su kūdikėlius.Ačiū už tokį nuostabų straipsnį.

  8. Justina

    Prisidedu prie Jūsų. Laikydama 4menesių ir savaitės miegančią pupą ant rankų. Mes nemiegojom nuo pirmosios nakties. Žinoma tame visame buvo prašvitimų, bet šiuo metu nesimato šviesos. Jaučiu visus pojūčius kaip ir Jūs visos, tik nežinau ar po tokios patirties pasiryšiu dar vienam stebuklėliui.. Esat stiprybės įsikūnijimai.

Komentuoti: Agne Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *