Brėžiame ribas
Nuostabią saulėtą ir šiltą dieną leidžiame sode. Mažesnieji užsiėmę savais reikalais, o braškyną, kuris prašyte prašėsi dėmesio jau aptvarkiau, tad plaunuosi rankas ir skubu pas savo vyriausiąją. Labai stengiuosi, kad visi vaikai gautų savo dalį dėmesio. Su mažaisiais gerokai paprasčiau, jie patys rodo daug (kartais labai daug) iniciatyvos bendrauti, o štai paauglys vargiai ar parodys, kad jam reikia dėmesio, o tai labai pavojinga, nes dėmesys paaugliui yra taip pat gyvybiškai būtinas kaip ir mažyliui, tad turime būti budrūs. Bet šį kartą ne apie tai. Dukra jaukiai įsitaisiusi terasoje ir skaito knygą. Pasiūlau pažaisti šaškėmis. Ji labai apsidžiaugia, nes kaip ir aš dievina stalo žaidimus. Čia pat terasoje įsitaisome prie stalo ir pradedam draugiškas batalijas. Įpusėjus partijai, pasigirsta nepasitenkinimo šūksniai – susipyko mažesnieji. Sūnus išdidžiai užsiropščia ant dviračio ir išvažiuoja, mažoji rauda. Kiti suaugusieji užsiėmę niekada nesibaigiančiais sodo darbais. Atsivedu mažytę pas mus, nušluostau ašaras, pasisodinu ant kelių, nuraminu. Bandom žaisti toliau. Mažoji trukdo, ima šaškes, stumia lenta – tai suprantama, jai nuobodu, liūdna, kad susipyko su broliu, norisi dėmesio, tačiau negaliu skriausti ir vyresniosios, juolab pati pakviečiau pažaisti. Pasakau mažytei, kad norime pabaigti žaisti su sese, pasiūlau jai nueiti į kambarį ir išsirinkti žaidimą, kurį mudvi pažaisim vėliau. Sutinka, kad norės žaisti, bet toliau trukdo. Atnešu knygelių. Knygelės nedomina. Sesė pasiūlo pastatyti iš nukirstų šaškių bokštelį. Pastato ir toliau trukdo. Gaila vyriausiosios, ji akivaizdžiai nusivylusi, nes žaidimas nebeteikia jokio malonumo. Vėl pasakau mažytei, kad norime su sese ramiai pažaisti ir paprašau ramiai pasėdėti arba susirasti kitos veiklos. Nepadeda. Tuomet ramiai atsistoju, pasakau „deja nepavyko susitarti, tad turime išeiti“ ir nusinešu dukrytę į namą. Vyriausiosios atsiprašau ir pažadu grįžti. Nueinam į kambarį, pasodinu ant lovos, mažoji įsiverkia, nors nebariau ir elgiausi švelniai, jai nepatiko štai toks įvykių posūkis. Aš sėdžiu šalia. Toks atitraukimas nuo destruktyvios ar kitiems trukdančios veiklos jokiu būdu neturi būti ir atrodyti kaip bausmė, tai tiesiog būdas parodyti vaikui, kad destruktyvi veikla bus netoleruojama. Bandau dukrą paglostyti, ji atsitraukia, tad ir nelendu. Sakau, kad suprantu jog ji pyksta, jog liūdna, kad teko išeiti iš terasos. Šiek tiek lukteliu, tuomet sakau, jog mes su sese labai norėjome pažaisti ir mums buvo liūdna, kad ji trukdė mūsų žaidimą. Mažoji rimsta, atsisėdu šalia ir apsikabinu, šį kartą neatstumia. Nusiraminam galutinai. Tuomet dar trumpai pasikalbam, kad sesė taip pat nori pažaisti su mama ir ji nusimena kai yra trukdoma. Susitariam, kad dabar mes su sese pažaisim šaškėmis, o po to mudvi eisim žaisti jos parinktą žaidimą. Grįžtam į terasą. Mažoji įsitaiso ant kėdės šalia. Dabar jau tinka ir knygutės. Su vyriausiąja baigiame partiją ir sužaidžiam dar vieną (noriu kompensuoti ir jai, kad nepavyko ramiai sužaisti pirmosios). Mažoji nebetrukdo (tyliai džiūgauju, nes tikrai ne visada pavyksta taip iš pirmo karto). Vis ją pakalbinu, pasakau, kad štai me žaidėjos, o ji mūsų žiūrovas. Baigiame žaisti, padėkoju mažajai, kad buvo labai gera žiūrovė ir leido mums ramiai pažaisti. Tuomet jau einame žaisti jos pasirinktą žaidimą.
Taigi apibendrinant. Ribos brėžiamos ne bausmėmis. Visų pirma turime ieškoti būdų patraukti vaiko dėmesį kita veikla – – pasiūlyti kitų užsiėmimų, sugalvoti kažkokį vaidmenį, kuris įpareigotų atitinkamam pageidaujamam elgesiui. Tačiau, jei tai nepavyksta, turime nubrėžti aiškias ribas – atitraukti vaiką nuo destruktyvios veiklos, tuo aiškiai parodant, koks elgesys nebus toleruojamas. Natūralu, kad dažnai tas atitraukimas yra lydimas neigiamų emocijų – liūdesio, pykčio. Tai normalu, nes ir mes suaugę, negalėdami daryti ar gauti to ko norime, pykstame ir liūdime, tad kodėl dažnai įsivaizduojame, kad vaikas turėtų paklusti be vadinamųjų „ožių“ (oi kaip nekenčiu šito apibūdinimo). Tad mūsų – tėvelių pareiga ne tik nustatyti ir įtvirtinti ribas, bet tuo pačiu ir suprasti bei užjausti vaiką, atspindėti ir įvardinti jo emocijas, tokiu būdu padedant įvaldyti sudėtingą savikontrolės meną.