Penkeri metai žindymo

dreamstime_xl_18210201Man žindymas visada buvo ne tik fiziologinis procesas, bet išties stebūklinga mamos ir kūdikio ryšio išraiška. Sumoje savo tris vaikučius žindžiau 5-erius metus. Daug tai ir mažai? Sakyčiau nei tai nei tai, tiesiog tiek kiek reikia … kiek reikėjo mano vaikams. Čia norėčiau pasidalinti savo žindymo istorijomis, papasakoti kokios problemos persekiojo, kaip jas įveikiau, kaip sekėsi laikytis žindymo specialistų rekomendacijų – kitaip tariant derinti teoriją ir praktiką, taip pat apie kitus tiesiogiai su žindymu susijusius dalykus.

Jau besilaukdama pirmagimės dukrytės perskaičiau daug literatūros ir periodikos apie vaikučių auginimą. Natūralus žindymo svarba visur buvo ypač pabrėžiamą. Tad prieš gimdymą ne tik buvau tvirtai nusprendusi pati žindyti dukrytę, bet ir jaučiausi gerokai teoriškai pasikausčiusi tiek skaitant knygas bei žurnalus apie žindymą surinkta informacija, tiek Mamyčių mokyklėlėje įgytomis žiniomis, tiek vaizdine medžiaga gauta moterų konsultacijoje. Ir naktį pažadinta turbūt būčiau išpyškinusi, kad taisyklinga žindymo padėtis yra kai vaikelis apžioja ne tik spenelį, bet ir tamsų laukelį aplink spenelį ir t.t. 

Pirmoji istorija

Dukrytė gimė natūraliai, didelė (4330 g.) ir stipri, žindymo atžvilgiu nusiteikusi labai entuziastingai ir dalykiškai. Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose, kurie tikrai pateisina naujagimiui palankios ligoninės statusą. Dukrytė iš karto buvo uždėta man ant krūtinės ir gavo pirmuosius gyvenime pusryčius. Paradoksalu, bet pirmagimės žindymas vienareikšmiškai buvo pats lengviausias ir sklandžiausias mano žindymo karjeroje. Visgi ir čia pasitaikė nemalonių momentų. Kaip minėjau, teoriškai gerai žinojau kaip žindyti kūdikį ir man labai gerai sekėsi tą teoriją pritaikyti praktikoje. Dukrytė beveik iš karto išmoko teisingai imti krūtį, jei paimdavo neteisingai, atsargiai užkišusi mažąjį pirštą už lūpų kampučio, atimdavau krūtį, kad paimtų teisingai, stengiausi spenelį įkišti kuo giliau į burnytę. Tačiau, nežiūrint visų tikinimų, kad esant teisingai žindymo padėčiai spenelių neturėtų skaudėti, taip nenutiko. Skaudėti pradėjo jau gimdymo namuose, o paskui gerą savaitę žindymas buvo tikrai ganėtinai skausmingas. Kaip dabar pamenu, kad vieną kartą net antklodę sukandau, kad nesurikčiau iš skausmo ir neišgąsdinčiau ramiai valgančio vaiko. Paskui nemažai teko apie tai kalbėti ne tik su kitomis mamomis, bet ir su medikais. Mano asmeninis pastebėjimas būtų toks, kad su mažesniu ar didesniu skausmu žindymo pradžioje susiduria beveik kiekviena, nors specialistų pateikiama informacija vienareikšmiškai bylojo, kad taip neturėtų būti. Visgi manau būtų teisingiau būsimąsias mamas perspėti, kad gali tekti pradžioje truputi pasikankinti, nežiūrint to, kad vaikelis žindomas teisingai, jautriems speneliams reikia priprasti, užsigrūdinti, o vaikučio burnelės būna tokios mažytės, kad net ir teisingai apžiojus traumuoja jautrius spenelius. Tiesiog nereikėtų to skausmo išsigąsti, bent jau man jis tapo tokiu pat prasmingu kaip ir gimdymo skausmas. Žindydama pirmagimę pasikankinau viso labo savaitę, o tada žindymas tapo tikru malonumu. Dabar jau augindama tris vaikučius galiu pasakyti, kad vaikų santykis su žindymu taip pat būna nevienodas: vieniems tai tik maistas, kitiems ir maistas ir galimybė nusiraminti, kiti išvis būna itin dideli entuziastai nusiteikę nepaleisti krūties ir dieną ir naktį. Pirmoji dukrytė priklausė antrajai kategorijai, pastebėjau, kad krūtis jai buvo ne tik maisto šaltinis, bet ir geriausias būdas nusiraminti, kovoti su dygstančių dantukų skausmu. Žinoma krūtis puikus būdas vaikeliui nuraminti, bet čia irgi yra savo trūkumų. Jei pienukas gaminasi gausiai, mažylis besiramindamas gauna papildomą porciją, o tai gali būti dar vienas išbandymas ir taip jautriam skrandukui. Dabar žvelgdama atgal, mąstau, kad tai galėjo prisidėti ir prie mano dukrytės pilvelio problemų – dėl dažno žindimo skrandukas neturėdavo kada pailsėti ir „keršydavo“ diegliukais. Tad, kaip pasakytų doc. A. Vingras, „nederėtų kūdikiui vos suzirzus siūlyti krūties“.

Iš pradžių bandžiau migdyti dukrytę jos lovytėje, bet labai greitai pastebėjau, kad man tai nepriimtina, visų pirma jaučiau didelį psichologinį diskomfortą, kad ji taip toli nuo manęs (nors lovytė stovėjo šalia lovos), dar pastebėjau, kad naktį negaliu miegoti, nes bijau, kad neišgirsiu kai ji išalkusi pabus ir galiausiai pažindžius reikėdavo įkelti atgal į lovytę, o mano mergaitė labai sunkiai įmigdavo, tad didelė tikimybė buvo ją vėl išbudinti. Tad miegodamos atskirai ištvėrėme berods dvi naktis. Kai tėčiui neprieštaraujant mažoji persikraustė į mūsų lovą, žindymas tapo dar lengvesnis – kartais atėjus laikui pavalgyti abi beveik neprabusdavom.

Skaitant apie žindymą, daugiausiai abejonių man kėlė PSO rekomendacija neduoti kūdikiui jokio papildomo maisto iki jam sueis 6 mėn., kažkaip atrodė nerealu, kad pusė metų vaikelis gali augti gaudamas vien mamos pienuką, tačiau dukrai augant ši abejonė kuo toliau tuo labiau blėso. Pienuko turėjau tikrai daug, svoris augo puikiai po 1-1,5 kg. per mėnesį, tad tikrai nejaučiau jokio poreikio primaitinti anksčiau nei rekomendavo specialistai. Prie daržovių košytės pradėjome pratintis 5,5 mėn. Mažoji greitai pamėgo naują maistą ir netrukus jau sušveisdavo visą porciją, tačiau pienukas tebebuvo labai svarbi jos raciono dalis. Pamažu nujunkyti pradėjau gana anksti – 8 mėn., nes žinojau, kad kai vaikui sueis metai privalėsiu grįžti į darbą, tad man svarbu buvo atsisakyti maitinimų sutampančių su darbo laiku. Kadangi reikėjo atsisakyti poros maitinimų, tą padarėme labai neskausmingai. Kitų maitinimų nebandžiau mažinti, atvirkščiai maniau, kad man išėjus į darbą rytiniai, vakariniai ir naktiniai maitinimai padės mažytei jaustis ramiau. Visiškai maitinti dukrą baigiau kai jai buvo 1 m. 4 mėn. pirmiausia atsisakiau vakarinio maitinimo, paskui rytinio ir galiausiai naktinių. Sunkiausia buvo atsisveiktini su naktiniu užkandžiavimu, nes iš esmės jie atliko daugiausia pasiraminimo funkciją. Kategoriškai atsisakiau net minties, kad galėčiau kažkur išvykti ar nors pereiti į kitą kambarį, kol mažoji atpras nuo krūties. Tai buvo mudviejų bendras reikalas ir turėjome tai įveikti kartu. Tad naktį, mažytei prabudus, abi kuitėmės ir glaustėmės, kad nugalėtumėm nerimą, kylantį atsisakant įprasto ritualo. Iš esmės tai truko viso labo pora naktų. Dukra nurimo ir naktį pabudusi ieškojo nebe krūties o rankos. Man buvo sudėtingiau – krūtyse susidarė guzai ir teko gerti hormoninius preparatus. Taip baigėsi pirmasis mano žindymo etapas.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, ką būčiau dariusi kitaip? Vienareikšmiškai atsakysiu: būčiau žindžiusi ilgiau ir laukusi kol dukrytė pati atsisakys krūties. Nors atjunkymas vyko lengvai ir sklandžiai, visgi jaučiuosi primetusi jai savo valią. Tiesa pasakius net neatsimenu, kodėl nusprendžiau atjunkyti, greičiausiai dėl to, kad tais laikais maitinti beveik pusantrų metų jau atrodė labai ilgai, o kadangi dirbau, naktinis kėlimasis, žinoma, vargino, tačiau dabar po 11 m. man tai atrodo joks argumentas. Kokias pamokas išmokau? Pirmiausia, kad vieni sunkiausių momentų žindant yra vadinamieji „augimo šuoliai“. Nesistebiu, kad daugelis mamyčių, argumentuodamos, kad trūksta pieno, nustoja maitinti po 3 sav. ar 2 mėn. Tikrai atrodo, kad mažyliui pritrūksta pienuko ir tos keletas dienų kol trunka augimo šuolis yra net gi labai nelengvos: vaikas nuolat prašo krūties, blaškosi ją žįsdamas yra irzlesnis nei paprastai. Po to viskas susitvarko, atsiranda daugiau pienuko ir nebėra pagrindo abejoti ar mažyliui jo užtenka.

Antroji istorija

Po šešerių metų besilaukdama sūnelio net neabejojau, kad ir vėl sėkmingai maitinsiu. Šį kartą gimdžiau dabar jau nebeegzistuojančiame Raudonajame kryžiuje. Tik gimęs sūnelis buvo uždėtas man ant krūtinės ir pasivaišino pirmaisiais pietumis. Mažylis iš karto godžiai čiupo krūtį, nereikėjo dėti jokių pastangų, kad teisingai apžiotų spenelį. Sūnelis žindo itin energingai, jis mano trijulėje ir buvo pats didžiausias entuziastas žindimo atžvilgiu, būčiau leidusi, būtų taip ir gyvenęs prie krūties. Rezulatas aiškus – sužaloti speneliai. Numojau ranka – skauda labai, bet pakentėsiu kokią savaitėlę ir praeis. Tačiau, šį kartą viskas nesiklojo taip paprastai. Tiksliai nepamenu, bet berods penktąją sūnelio gyvenimo dieną vakare pasijutau labai prastai: krėtė šaltis, dešinė krūtis pasidarė kaip akmuo. Pasimatavu temperatūrą ir išsigandau – 40 laipsnių, o šaltis purtė taip, kad net kalbėti buvo sunku. Buvau daug skaičiusi apie tokius atvejus, tad krūtį daviau sūneliui prieš tai šiek tiek nutraukusi pieno, kad būtų lengviau žįsti, bet vaikas nesugebėjo ištraukti tiek pieno. Tą naktį prisimenu kaip per miglą: pienuko perteklių ištraukinėjau į kriauklę (žinau, kad taip dar stimuliuojama pieno gamyba, bet kentėti buvo nebeįmanoma), o vyrą nusiunčiau organizuoti kopūsto kompresų. Žinau, kad kopūsto kompreso poveikis mediciniškai nėra pagrįstas, bet ne viena mamytė patvirtins, kad tai labai efektyvus būdas karščiui iš krūties ištraukti. Per naktį situacija kiek pagerėjo, ryte temperatūra tebuvo 38 laipsniai (beje, buvau skaičiusi, kad matuoti reikia priešingoje pažastyje nei užsidegusi krūtis, nes kitaip termometro parodymai nebus tikslūs), krūtis buvo minkštesnė, bet dar užčiuopiau nemažą guzą. Temperatūra nekrito tol kol to guzo neišmasažavau, o tai tikrai buvo nelengva, bijojau per daug smarkiai masažuoti, kad netraumuočiau krūties, tad švelniai atkakliai masažavau ir aišku vis duodavau sūneliui žįsti. Tačiau nuo vienos blogybės užšokau ant kitos: kadangi stengiausi kuo dažniau duoti žįsti apsirgusią krūtį, kita irgi „nuėjo guzais“, temperatūra tiesa neužkilo, bet žindymas iš tos krūties pasidarė siaubingai skausmingas, maža to dar tebeskaudėjo abiejų krūtų spenelius. Užtikrintai pasakysiu, jei kas lieptų rinktis ar dar iškentėti gimdymo ar žindymo skausmus, tikrai pasirinkčiau gimdymo (gimdžiau be nuskausminimo). Juk ten reikia pakentėti tik kelias valandas, o čia skausmas tęsiasi savaitėmis. Akivaizdu, kad sūneliui buvo sunku ištraukti pienuką iš tokių sergančių krūtų (nors prieš žindymą pamasažuodavau ar nutraukdavau šiek tiek pieno, kad būtų lengviau paimti krūtį ir pradėti žįsti), bet jis net negalvojo pasiduoti, žindo labai intensyviai tokiu būdu neduodamas speneliams nors kiek apgyti. Užsisuko užburtas ratas: spenelius labai skaudėjo, skausmas blokavo pieno tekėjimą (tą perskaičiau K.Vitkausko straipsnyje), formavosi guzai, kurie taip pat buvo labai skausmingi – vaikui pradėjus žįsti atrodė, kad iš vidaus kažkas pjauna krūtį skutimosi peiliuku. Vieną rytą nebeiškentusi paprašiau vyro nupirkti antspenius. Oi kokią didelę klaidą padariau. Skausmas užsidėjus antspenius šiek tiek sumažėjo, bet sumažėjo ir pienuko. Aišku tai matyt įtakojo ne tik antspenių naudojimas, bet ir nuolat kenčiamas skausmas. Vat tada prasidėjo pats juodžiausias laikotarpis mano žindymų istorijoje. Galiu iškęsti bet kokį skausmą, bet supratimas, kad tavo vaikas verkia iš alkio, o tu negali jo pamaitinti yra nepakenčiamas. Mažutis intensyviai žįsdavo krūtį, bet jausdamas, kad nepasisotino, o pienuko jau nėra, pradėdavo nenumaldomai verkti. Kad sūneliui trūksta maisto patvirtino ir mus prižiūrinti gydytoja, atėjusi mūsų aplankyti dviejų savaičių proga. Pas šią medikę lankėmės ir su dukryte, tad žinojau, kad ji labai remia natūralų žindymą, tačiau ir ji apžiūrėjusi sūnelį pasakė, kad vaikas badauja ir reikia primaitinti. Nors labai idealizuoju natūralų žindymą, bet po šiol pikta susiduriant su kategoriška kaikurių specialistų nuomone kai į pasimetusios mamos pagalbos šauksmą „neužtenka pieno“ atsakoma smerkiančiu tonu ir tokiais teiginiais kaip „maitinti gali kiekviena, jei tik nori ir stengiasi“ ir pan. Turbūt tik su tuo susidūrusios žino kas slepiasi už to „trūksta pieno“, kiek abejonių, kiek ašarų ir kiek nevilties. Žinoma yra tokių, kurios sąmoningai renkasi maitinimą mišiniais, bet kiek yra tokių mamų, kurios daro viską, kad tik galėtų maitinti vaikelį savo pienuku, bet nepavyksta, o tokie pasakymai, sminga į širdį kaip vinis. Todėl specialistai turėtų būti labai atsargūs komentuodami tokias situacijas, nes patyrusios žindymo nesėkmę mamos būna itin jautrios. Tačiau toliau apie mus. Tą pačią dieną skaudama širdimi padariau Tomukui mišinuko, bet mano žindimo entuziastas jokiais būdais nesutiko jo gerti, bandėm ir iš buteliuko ir su švirkštu ir su pipete ir iš taurelės ir jokio rezultato. Prisipažinsiu, kažkur labai labai giliai širdyje man palengvėjo: alternatyvų neliko, tik maitinti pačiai. Speneliai buvo apgiję, tad nustojau naudoti antspenius. Siekdama susigrąžinti trūkstamą pienuką, pirmiausia vadovavausi žindymo specialistų rekomendacijomis, kuo dažniau glausti kūdikį prie krūties. Duodavau sūneliui žįsti, krūtį net tuomet kai jausdavau, kad ji visiškai tuščia. Stengiausi gerti pakankamai skysčių, bet gerai buvau įsidėmėjusi K.Vitkausko patarimą, kad per daug skysčių gali „praskiesti“ žindymo hormono oksitocino koncentraciją, tad stengiausi neperlenkti lazdos. Išbandžiau ir liaudiškus patarimus, kurie iš esmės susiveda į tą patį skysčių vartojimą. Tiesa riešutų chalvos ir šokolado nevalgiau, bijojau alergizuoti mažylį. Labiausiai pasiteisinusi liaudiška priemonė – bealkoholinis alus. Gal ir nėra tyrimų pagrindžiančių jo teigiamą įtaką pieno kiekiui, bet mano nevienkartiniais pastebėjimais bealkoholinis alus tikrai didina pienuko kiekį. Tik, dėmesio, kalbu apie bealkoholinį alų, jokiu būdu nereikėtų prienuko kiekio didinti įprastu alumi, kuris gali sukelti daugiau žalos nei duoti naudos. Neturėjome svarstyklių, tad nežinau kiek sūnelis svėrė 2 sav., bet, kad trūko pienelio matėsi pagal jo išvaizdą: žandukuose jokio putlumo, odelė suglebusi. Nežinau kokio stebuklo dėka mums pavyko per pirmąjį mėnesį priaugti 700 g. nuo gimimo svorio, bet vizito pas gydytoją mėnesio proga metu buvau labai maloniai nustebinta. Aišku tik tiek, kad tuos gramus surankiojome tik per antrąją mėnesio pusę. O toliau jau viskas ėjosi sklandžiai, mano berniukas turbūt siekė gauti kompensaciją už tas sunkias dvi savaites ir sunku buvo jį atitraukti nuo krūties ir dieną ir naktį, tad antrą mėnesį jau priaugome 1,5 kg. ir kitais mėnesiais svoris augo puikiai. Tiesa buvo dar visokių smulkių nesklandumų, pvz. išdygus ankstyviems pirmiesiems dantukams mažasis krūtis buvo sukandžiojęs iki kraujo, trumpam buvau pasijutus kaip pirmomis savaitėmis, bet tas kandžiojimasis greitai baigėsi. Sunkus išbandymas buvo mano liga: susirgau itin pavojinga gripo forma, kuris dar ir komplikavosi į plaučių uždegimą. Deja, teko gerti antibiotikus ir maitinti, nors sūnui buvo jau 5 mėn., bet jis ir vėl kategoriškai neėmė buteliuko, tad kito varianto neliko, tik gydytoja parinko mažiausiai kenksmingus antibiotikus. Labai pergyvenau, kad ligai niokojant mano organizmą, nedingtų pienukas, bet jo net nesumažėjo.

Beje, vos nepamiršau papasakoti dar vieno mūsų nuotykio. Keletą kartų, vos nurijęs pora gurkšnelių pienuko, sūnelis mesdavo krūtį ir pradėdavo gailiai klykti. Žinau, kad alkanas, įduodu krūtį, o jis vėl patraukia ir vėl klykia. Užtrukdavo kelias valandas kol nusiramindavo, pavalgydavo ir užmigdavo. Buvo pora naktų kai su vyru taip klykiantį vaiką pakaitomis sūpavome iki ryto. Kai atsirinkau priežastį buvo ir pikta ir juokinga. Pasirodo mažasis tiesiog nekentė mineralinio „Borjomi“ skonio. Šį mineralinį vandenį gėriau nėštumo metu, nes jis mažina rūgštingumą, po gimdymo retkarčiais irgi atsigerdavau, nors tikrai tai būdavo ne daugiau nei stiklinė, bet matyt labai intensyvus šio gėrimo skonis persiduodavo pienukui ir tiesiog labai neįtiko mano mažajam valgytojui. Taigi, jei vaikelis nors ir alkanas tik pradėjęs žįsti meta krūtį ir verkia, reikėtų pagalvoti koks mamos suvalgytas maistas ar gertas gėrimas pakenkė pienuko skoniui.

Atėjo laikas primaitinti, deja su sūneliu sekėsi daug prasčiau nei su dukryte, kadangi rašau apie žindymą daug nesiplėsiu apie mūsų primaitinimo kančių kelius, galiu tik pasakyti, kad iki metų nežiūrint titaniškų mano pastangų sūnus tik labai minimaliai valgė papildomo maisto, o pagrindinis dienos racionas buvo mano pienas. Suėjus metukams lyg kas burtų lazdele mostelėjo ir mano vaikas pradėjo valgyti, bet pienuko vis dar prašydavo labai dažnai, neduodavau tik po košės su mėsyte, kad netrukdytų geležies įsisavinimui. Reguliariai darėme kraujo tyrimą, nes bijojau, kad sūneliui gali išsivystyti mažakraujystė.

Visgi sūneliui pradėjus geriau valgyti, pradėjau po truputi mažinti maitinimų skaičių, bet tą dariau labai neskubėdama, atidžiai stebėdama, kurį kartą galima „nuimti“. Visai be jokio diskomforto mažajam valgytojui antrąjį gimtadienį pasitikom tik su dviem naktiniais užkandžiais, kurie atliko jau daugiau pasiraminimo funkciją. Buvau nusprendusi, kad lauksiu kol naktinių užkandžiavimų sūnelis atsisakys pats. Taip sulaukėme 2 m. 4 mėn. Vieną rytą prabudusi pagalvojau, kad nepamenu kaip sūnelis mane žadino. Kitą rytą jau supratau, kad naktinio valgymo visgi nebuvo ir vakar ir šiąnakt, štai taip baigėsi antrasis mano žindymo etapas, nes sūnelis daugiau ir nebeprašė valgyti. Jei baigusi maitinti dukrą nesijaučiau labai gerai nei fiziškai nei psichologiškai, tai šį kartą buvau tiesiog euforijoje, tikrai ne dėl to, jog baigiau maitinti, o dėl to, kad išlaukiau ir leidau savo vaikui pasirinkti pačiam. Šį kartą nebuvo ir jokio fizinio diskomforto.

Beje, nerimavau, kad naktinis valgymas gali pakenkti vaikų dantukams, bet viename žurnale buvau radusi straipsnį, kad „buteliuko kariesas“ ir gresia tik maitinamiems iš buteliuko, o maitinimas krūtimi didesnio dantukų gedimo neįtakoja. Ir iš tiesų dabar jau galiu pasakyti, kad naktinis žindymas neturėjo jokios neigiamos įtakos mano vaikų dantukams, nei vienas nežino kas tai yra odantologo grąžtas. Žinoma, nuo pat pirmo dantuko labai rūpinomės jų higiena, dukrai dygstant nuolatiniams dantims, reguliariai einame, kad jie būtų padengti silantais.

Trečioji istorija

Prieš trečiąjį gimdymą jaučiausi itin savimi pasitikinti be kita ko ir maitinimo klausimu, atrodė, kad visas blogybės jau patirtos, viską jau žinau, viską jau moku. Pradžia iš tiesų buvo net gi labai neprasta. Kaip ir ankstesni taip ir šis gimdymas buvo sklandus (vėl gimdžiau VGN) tik gimusi dukrytė buvo uždėta man ant krūtinės ir netrukus gavo savo naktipiečius. Šį kartą speneliai beveik nenukentėjo, tiesa ant vieno visgi atsirado nedidelė žaizdelė, bet greitai užgijo. Atrodė, kad viskas eisis sklandžiai, tačiau po savaitės krūtyse pradėjo formuotis guzai. Žinojau kuo tai gresia. Atsargiai masažavau, bet tas nelabai gelbėjo, galiausiai vieną naktį mažytė geriau miegojo ir mažiau pavalgė, o ryte atsibudau su degančia skausminga krūtimi ir aukšta temperatūra. Ko tik nedariau: masažavau, dėjau kompresus (ir tiesiog vanduo, ir kopūstai, ir tarkuotos bulvės), ir nutraukinėjau, ir aišku vis daviau dukrytei žįsti. Šį kartą temperatūra 40 laipsnių laikėsi beveik dvi paras, tik spėjo pagerėti – užsidegė ir kita krūtis, vėl tas pats – masažas, kompresai ir t.t. Praėjo, susitvarkė, galvojau viskas dabar jau eisis gerai, o tada atsitiko labai keistas dalykas. Praėjus dviem žindymo savaitėms, staiga ant vienos iš krūtų spenelio atsirado žaizda (ant kitos nei buvo nukentėjusi po gimdymo), o pati krūtis pasidarė nepaprastai skausminga, vėl tas jausmas lyg kas pjautų krūtį iš vidaus. Žaizda buvo tokia visai ir nemaža, kas baisiausia tarp žindymų ji susitraukdavo, o pradėjus žindyti vėl išsidraskydavo, o skausmas padėjus žindyti buvo tiesiog žiaurus, be to dar tas skausmas krūties viduje. Buvo pora momentų kai žindant iš skausmo praradinėjau sąmonę. Ankstesniais kartais pavyko pagyti be jokių priemonių, šį kartą buvo taip blogai, kad griebiausi taip reklamuojamų tepaliukų. Nepadėjo niekas. Naktį kai žinodavau, kad reikės maitinti iš tos krūties, neužmigdavau, nes vien pagalvojus apie tą skausmą imdavo siaubas. Visas šitas košmaras tęsėsi ne dieną ne dvi, o pusantro mėnesio. Aišku skaudančioje krūtyje mažėjo pieno, šioje situacijoje mane išgelbėjo tai, kad antroji krūtis buvo visiškai sveika ir pradėjo veikti dvigubu pajėgumu. Mano mažutė valgė gana dažnai, stengiausi išlaikyti įprastą ritmą ir maitinti kas kartą vis iš kitos krūties, tačiau laikas bėgos, o situacija negerėjo ir vis dažniau vietoje sergančios pasiūlydavau sveikąją krūtį. Puikiai supratau, kad turi būti kažkokia priežastis, kodėl žaizda negyja, juolab iš patirties žinojau, kad įprastai žaizdos užgyja per savaitę net gi nenaudojant jokių priemonių. Perskaičiau viską ką tik radau internete apie žindymo problemas ir lietuvių ir anglų kalbomis. Galų gale priėjau išvados, kad dėl visko kalta pienligė. Jau pirmąją savaitę dukros burnytėje pastebėjau pienligės požymių, bet šią problemą labai greitai įsprendėme gydytojos paskirtu tepaliuku, tačiau tikriausiai užkratas spėjo persimesti į spenelius. Kaip spėju, dėl šios priežasties tepaliukai negelbėjo, o tik dar labiau kenkė, nes jų sukuriama drėgna terpė buvo labai palanki pienligei tarpti. Diagnozavusi priežastį ėmiausi gydymo. Labiausiai pagelbėjo pati elementariausia priemonė – sodos tirpalas. Taip pat padėjo lanolino tepalas, kuris neleisdavo žaizdelės kraštams sukibti, be to yra nepralaidus orui, o tai turėjo nepatikti pienligės sukėlėjui. Naudojant šias priemones situacija ėmė sparčiai taisytis ir galiausiai atėjo ta diena, kada maitindama nebejaučiau jokio skausmo. Tada dukrytei jau buvo du mėnesiai. Visgi ši pienligės istorija nepraėjo be pasekmių, krūtyje, kurios spenelis buvo nukentėjęs, pieno akivaizdžiai buvo mažiau, kurį laiką dar maitinau iš abiejų krūtų, bet kai sulaukusi 6 mėn. mažoji pradėjo po truputi draugauti su košėmis, vieną krūtį išleidau užtarnauto poilsio, užtai, kaip minėjau, likusioji dirbo dvigubu pajėgumu ir dukrytės svoris augo puikiai. Šį kartą taip pat buvau nusiteikus savo mažylę maitinti tiek kiek ji norės. Jei žindydama vyresnėlius pirmąjį žingsnį link atsisveikinimo su pienuku žengiau aš, tai pagrandukė pati parodė iniciatyvą. Atėjus vieno iš maitinimų laikui mažoji tiesiog be entuziazmo trumpai patraukdavo ir sprukdavo nuo krūties, tai buvo aiškus ženklas man, kad to maitinimo galima atsisakyti. Taip pamažu stebėdama jos elgesį ir siunčiamus signalus nuėmiau visus dieninius maitinimus, tačiau naktį „veiksmas“ vyko pilnu tempu. Nuo pat gimimo dukrytė buvo įpratusi užmigti prie krūties, tačiau neilgai turkus po pirmojo gimtadienio, vieną vakarą ji tiesiog užmigo besikuisdama su tėčiu, tai vėlgi buvo signalas man, nuo to vakaro tėtukas perėmė dukrytės migdymą, užmigdavo abu prisiglaudę, bet naktį pienuko vis dar reikėjo. Visgi atsitiko taip, kad šį kartą nepavyko įgyvendinti savo plano maitinti kol mažoji pati atsisakys. Dukrytei ėjo 16-asis mėnuo kai mūsų šeimą ištiko didelė nelaimė – mūsų tėtis pakliuvo į baisią avariją, kurį laiką gydytojai neteikė jokių vilčių, kad išgyvens. Pienukas dingo akimirksniu, gerai jau bent tiek, kad buvo likę vos pora naktinių maitinimų ir spėju, kad po kokio mėnesio dukrytė pati būtų jų atsisakiusi. Taip, deja, ne pačiomis linksmiausiomis aplinkybėmis baigėsi penkerius metus trukusi mano žindymo istorija. Nežiūrint visų nesklandumų ir nemažai patirto skausmo, šiuos žindymo metus prisimenu su pačiomis geriausiomis ir šviesiausiomis emocijomis.

Būtinai privalau pridurti, kad labai svarbus vaidmuo visose žindymo istorijose tenka mūsų tėčiui. Jis buvo šalia pačiais sunkiausiais momentais ir kuo galėdamas padėjo. Man visada labai svarbus buvo jo moralinis palaikymas, tikėjimas, kad viskas bus gerai, užuojautos žodis kai skaudėjo, padrąsinimas kai buvo baisu. Buvo svarbu jausti, jog jis supranta, kad žindymas kūdikiui yra labai svarbus ir vertino mano pasišventimą šiam reikalui. Galiausiai jis tiesiog yra toks tėtis, kuris dėl savo vaikų padarytų viską, kaip ir aš.

Pabaigai, norėčiau visoms mamytėms palinkėti pozityvaus nusiteikimo, tikėjimo, kad viskas jums eisis sklandžiai. Taip pat linkėčiau neišsigąsti pirmųjų sunkumų, dažnai jie būna labai trumpalaikiai, tereikia truputi sukąsti dantis ir pakentėti, galiausiai – labai svarbu neprarasti pasitikėjimo savimi, net ir tuo atveju, jei nepavyksta maitinti pačioms, juk yra daug nuostabiausių būdų parodyti meilę savo vaikeliui.

2 Comments

  1. Marija

    Kokia graži istorija, net susigraudinau… Tiesa, iš pradžių supratau, kad jūs visus vaikus po penkerius metus maitinote :))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *