“Mama, o brolis sugriovė mano bokštąąąąą”, “O sesė mane eeeeeerzina”, “Tėti, kodėl brolis vėl ima mano žaisluuuus”. Štai tokie ir panašūs skundai turbūt iki skausmo pažįstami tėveliams, auginantiems daugiau nei vieną džiaugsmelį. Šiame straipsnelyje bandysime paieškoti būdų, kaip vaikučių santykiuose pasiekti kuo daugiau harmonijos, kitaip tariant, kaip padėti jiems sutarti ir kaip ugdyti gerus santykius bei tarpusavio pagarbą, kuri bus reikalinga ne tik vaikystėje, bet ir visą likusį gyvenimą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad saikinga konfrontacija yra visiškai normali ir, beje, gana svarbi jau minėtų harmoningų santykių dalis. Visi tiek suaugę, tiek vaikai esame asmenybės, turinčios teisę į savo nuomonę ir emocijas, tad svarbiausias dalykas yra ne vengti momentinių konfliktų, o ugdyti empatiją, pagarbą vienas kitam, tuo pačiu vengiant ilgalaikių nuoskaudų.
„Jis geriau nei tu ….“ – nelyginkime
Viena iš svarbiausių konstantų nuolat akcentuojama beveik visų psichologų gvildenančių brolių sesių santykius – jokiu būdu negalima lyginti vaikų tarpusavyje. „Kodėl tu negalėtum būti toks pats tvarkingas kaip brolis“, „Pažiūrėk kaip gražiai sesutė piešia, o ji juk mažesnė už tave“. Kiekvienas vaikas yra asmenybė, turinti tiek savo gerąsias, tiek blogąsias savybes, tiek savo talentus, tiek ydas. Žinoma, tėvelių tikslas visada yra padėti atsikratyti blogųjų savybių ir ugdyti gerąsias, tačiau šioje kovoje naudodami brolį ar sesę nesąmoningai skatiname negatyvius vaiko jausmus giriamojo atžvilgiu. Vienas kartas gal ir nepadarys didelė žalos, bet jei tai vyksta nuolat, gali tapti ne tik latentinės neapykantos broliui ar sesei priežastimi, bet ir suformuoti vaikui labai rimtą nepilnavertiškumo kompleksą. Tad siekdami atkreipti vaiko dėmesį į kažkokį negatyvų dalyką susikoncentruokime išimtinai ties juo, nelygindami nei su broliu ar sese, nei su kitais vaikais.
„Dabar aš tik tavo“ – skirkime individualų dėmesį
Ne mažiau svarbus gerų santykių ne tik tarp brolių ir sesių, bet ir tarp tėvų ir vaikų garantas yra dėmesys, skiriamas individualiai kiekvienam vaikui. Labai smagu laiką leisti su visa šeima, bet reikėtų kartais suplanuoti laiką taip, kad vaikas galėtų pabendrauti tik su tėvais ar bent su vienu iš tėvų. Vaikai nuo tokio individualaus dėmesio tiesiog „tirpsta“. Tai nebūtinai turėtų būti kažkokia „grandiozinė akcija“, kartais užtenka net paties paprasčiausio pokalbio dviese, vakarinio pasivaikščiojimo. Žinoma, galima nuveikti ką nors smagaus, nueiti į kavinę, kiną ar teatrą, bet tuomet reikia labai kruopščiai planuoti tokius išėjimus, kad visi vaikai gautų jų po lygiai. Tas pats galioja ir apskritai individualaus dėmesio rodymui, jokiu būdu nei vienas vaikas neturėtų jaustis gaunantis jo mažiau.
„Išmokime dalintis“ – išmokime mokinti dalintis
Nuo pat tada, kai išauga iš kūdikystės amžiaus, kuomet atsiranda gebėjimas suprasti ir koreguoti savo veiksmus pagal tai, ką sako suaugusieji, paprastai vaikai yra skatinami dalintis. Tai, žinoma, siejama ne tik su bendravimu tarp brolių ir sesių, bet ir kiemo, darželio draugų. Visgi gebėjimas dalintis, kuris yra labai svarbi sėkmingo gyvenimo sociume prielaida, turėtų būti ugdomas nuosekliai ir sąmoningai. Tai ypač svarbu sėkmingiems santykiams šeimoje. Visų pirma, tam, kad vaikas išmoktų dalintis, jis turi suvokti konkretų daiktą kaip nuosavybę, kuri priklauso jam, be abejo, tai reiškia, kad vaikas turi į tą daiktą išskirtines teises, todėl nereikėtų versti nedelsiant atiduoti daiktą broliui ar sesei (šiuo atveju dažniausiai mažesniajam) šiam vos užsimanius. Labai dažnai tėvai liepia vyresnėliui atiduoti mažiukui trokštamą daiktą („Atiduok, jis juk mažesnis“) tiesiog siekdami išvengti verksmingos mažylio reakcijos. Gavęs imperatyvų nurodymą „Atiduok“ vyresnėlis tikrai jausis nuskriaustas ir jei tai kartosis nuolat vėl gi jaus permanentinius negatyvius jausmus mažajam. Laviruoti tokioje situacijoje labai sunku, ypač jei mažasis dar tokio amžiaus, kai nesupranta jokių paaiškinimų. Galimų scenarijų yra keletas. Visų pirma, idealu, jei vaikas turi erdvę, kur netrukdomas gali užsiimti savo veikla, žaisti savo žaislais be mažesniojo kišimosi. Tai ypač teigiamai veikia vaiką, suteikia jam saugumo jausmą. Jei nėra tokios galimybės erdvėje (vaikai dalinasi vienu kambariu), tuomet reikėtų pabandyti taip sudėlioti dienotvarkę, kad vaikai turėtų individualų laiką tik sau, pvz., kai mažasis miega, vyresnysis gali ramiai pažaisti. Kitas variantas visada turėti „kišenėje“ kokį nors mažajam įdomų žaislą, kurį galima būtų pasiūlyti kaip pakaitalą tam, kurį nori atimti iš brolio ir sesės (deja, tas irgi ne visada suveikia). Dar vienas būdas – vaikų išskyrimas dėmesiu, kai kaip kompensaciją už negautą ar atimtą žaislą vaikas gauna tėvelių dėmesį „Ateik aš tave stipriai apkabinsiu, kol sesė pažais su tavo kaladėlėm“, „O gal geriau pasižiūrim knygutę, o brolis galės pasidžiaugti tavo mašina“. Visgi, tai tik laikini, momentiniai sprendimo būdai, o visų svarbiausia ugdyti vaiko vidinę motyvaciją dalintis, gebėjimą pajusti džiaugsmą ne tik imant, bet ir duodant. Taigi, bet kokia vaiko intencija duoti turi būti maksimaliai giriama, net gi jei tai pasiekta įsikišus tėvams. „Koks tu didelis šaunuolis, kad leidai pažaisti broliui su savo traktoriumi, matai, jis trumpai pažaidė ir tu vėl gali jį turėti“. Taip pat maksimaliai turi būti skatinamas vaiko gebėjimas palaukti „Aš didžiuojuosi, kad palaukei kol sesė baigs konstruoti, o dabar jau tavo eilė“.
„O jis man trenkė …“ – fiziniam smurtui griežtas „ne“
Fizinis smurtas, mano galva, yra viena iš didžiausių blogybių vaikų santykiuose, kuris šeimoje turėtų būti griežtai netoleruojamas (labai gaila, bet už šeimos ribų to kontroliuoti negalime). Fiziniam smurtui tarp brolių ir seserų išvengti yra turbūt viena, bet tikrai labai veiksminga priemonė – šeimoje apskritai neturi būti jokio smurto ir ypač vaikų atžvilgių, nes tik tada visiškai užtikrintai galėsite sakyti „mūsų šeimoje nesimušama“ arba paklausti „o kaip pasijustum, jei aš didesnė ir stipresnė tau trenkčiau?“. Paprastai tai būna veiksminga, bet tik tuo atveju, jei vaikas pats nėra patyręs visiškai jokios fizinio smurto iš tėvų, net gi labai nekalto pliaukštelėjimo per užpakalį, kuris turbūt nedavė jokios naudos, bet atėmė iš tėvų visus kozirius bandyme to smurto išvengti vaikų santykiuose.
„Dabar mes žaidžiame“ – skatinkime bendrą veiklą
Viena iš labai svarbių gerų santykių prielaidų – bendra vaikų veikla, kurią tėveliai turėtų visokeriopai skatinti. Kuomet vaikai yra mažesni ir tarp jų nedidelis amžiaus skirtumas, tai ganėtinai paprasta, mažieji patys nesunkiai susiranda bendrų žaidimų (nesvarbu, kad juos lydi nuolatiniai pasibarimai ir pasipykimai). Sudėtingiau, kai vaikai vyresni arba tarp jų yra didesnis amžiaus skirtumas, tuomet tėveliai turėtų atidžiai stebėti vaikų santykius, fiksuoti bendrus interesus ir skatinti bendrą veiklą. Net jei tai bus kompiuteriniai žaidimai arba tiesiog televizoriaus žiūrėjimas, svarbu, kad abiems vaikams tai būtų įdomu, jie galėtų padiskutuoti, vyresnėlis galėtų pamokyti mažesnįjį. Puikus dalykas – stalo žaidimai, juos galima žaisti ir visa šeima, tikrai galima rasti tokių, kurie įdomūs ir mažesniam, ir didesniam žaidėjui. Vėl gi, galioja ta pati taisyklė: girti, girti, girti. „Kaip gražiai judu žaidžiate“, „Koks tu šaunuolis, kad išmokinai sesę žaisti šį žaidimą“.
„Padėk man“ – skatinkime tarpusavio pagalbą
Labai svarbu skatinti vaikus padėti vienas kitam, tačiau ta pagalba neturėtų tapti nemalonia prievole. Be abejo, norą padėti geriausia paskatinti leidžiant vaikui pasijusti svarbiu, pakankamai suaugusiu pasirūpinti broliu ar sese. Tačiau reikėtų vengti schemos, kur tik vyresnis padeda mažesniam. Vos tik mažajam išsiropštus iš kūdikystės amžiaus galima rasti smulkių užduotėlių, kurias jis galėtų padaryti vyresnėlio labui, tarkim, kažką paduoti, nunešti.
„Mama o …“ – konstruktyviai reaguokime į konfliktus
Kaip jau kalbėjome straipsnelio pradžioje, be situacijos, kai vaikai tėvams skundžia vienas kitą, turbūt neapsieina nei viena šeima. Dėl to, kiek tėveliai turėtų kištis į vaikų santykius, yra pačių įvairiausių nuomonių. Nemažai psichologų pasisako už tai, kad reikėtų leisti vaikams išsiaiškinti patiems. Aš manau, kad tėvams nereikėtų mestis nei į vieną kraštutinumą. Maži vaikai yra egocentriškos asmenybės, iki tam tikro amžiaus jiems sunku suvokti kito žmogaus jausmus, tad būtent tėvų pareiga tuos jausmus įvardinti, paaiškinti kaip brolis ar sesė jaučiasi, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Tai galima pradėti daryti dar net negimus broliukui ar sesutei. Galite paaiškinti, kad gimęs lėliukas negalės kalbėti, todėl apie savo norus praneš verksmu. Pažaiskite su vaiku tokį žaidimą: pasiūlykite atsigulti ant lovos bei pagulėti nejudant ir nekalbant (užteks keleto minučių, o judresniam ir minutės), paklauskite kaip jautėsi, paaiškinkite, kad taip jausis mažasis brolis ir sesė, jog sunku, kai pats nieko negali padaryti ir todėl visa šeima stengsis padėti mažiukui, kol jis išmoks vaikščioti ir kalbėti. Tokie pokalbiai ypač pravers, jei mažasis pasirodys besąs verksniukas. Ypač sunkus laikotarpis brolių ir seserų santykiuose būna, kol mažajam sueina du metukai. Tuo laikotarpiu tėveliai nuolat turėtų aiškinti vyresniajam ne tik mažojo, bet ir savo elgesio motyvus. Kad ir tą patį jaunėlio norą žūtbūt turėti tą žaisliuką, kurį ką tik pasiėmė vyresnysis. „Brolis tave labai myli ir gerbia, jam atrodo, kad tie žaislai su kuriais tu žaidi, yra patys įdomiausi ir geriausi, todėl ir nori juos paimti, nes kol kas dar nesupranta, kad atiminėti negalima, bet mes būtinai jį išmokysime“.
Į vyresnių vaikų konfliktines situacijas reikėtų kištis labai atsargiai. Viena iš didelių grėsmių, galinčių kilti tėvams nuolat kišantis į vaikų konfliktus – negatyvaus dėmesio reikalavimas. Vaikai siekia dėmesio bet kokia kaina, nesvarbu ar teigiamo, ar neigiamo (negatyvaus dėmesio siekis tikrai plati ir svarbi tema, nusipelnanti atskiro straipsnelio). Kartais atsitinka taip, kad nuskriaudęs brolį ar sesę, vaikas gauna milžinišką dozę tėvelių dėmesio. Jis baramas, moralizuojamas, kitaip tariant atsiduria pačiame dėmesio centre, todėl tėveliai turėtų tokiose situacijose labai apgalvotai elgtis. Vienas iš būdų yra dėmesį rodyti ne prasižengusiam, o nuskriaustam vaikui – apkabinti, paguosti, tuo tarpu skriaudiką paliekant nuošalyje.
Kartais konfliktinė situacija būna tokia suburta, kad visiškai nebeaišku, kas auka, o kas skriaudikas, tokiu atveju tėveliams reikėtų būti itin atsargiems, nes neduokdie nubaus ar pabars nekaltą. Tokios nuoskaudos ilgai išlieka vaikiškuose širdelėse, be abejo, nemaža dalis pykčio tenka situacijos kaltininkui – broliui ar sesei. Taigi, jei iki galo neaišku kas kaltas yra bent jau du variantai: atsitraukti ir paprašyti vaikų išsiaiškinti tarpusavyje arba saikingai pabarti abu, ne dėl konflikto priežasties, bet dėl to, kad abu nesugebėjo išsiaiškinti santykių taikiai.
„Mes elgiamės taip“ – rodykime asmeninį pavyzdį
Reziumuojant norėčiau pasakyti, kad brolių ir seserų santykiams visada milžinišką įtaką turi bendras šeimos santykių modelis, atmosfera šeimoje. Juk būtent iš tėvelių jie mokosi spręsti konfliktus, rodyti dėmesį, atjautą, pagarbą. Žinoma, nemažai lemia ir vaiko charakteris, tačiau asmeninis tėvų pavyzdys taip pat yra be galo svarbus.